Dainų šventės užkulisiai: gendantys autobusai, nakvynė Grigiškėse, nesaugi kaimynystė

Tie, kas Lietuvos dainų šventę stebėjo tik per televiziją, ją apibūdintų taip: gražu, didinga, įspūdinga. Tam pritaria ir patys šventės dalyviai, kuriems savaitę trukę renginiai sostinėje paliko įspūdį visam gyvenimui. Tačiau šventė turi ir kitą – užkulisinę – pusę, kurios televizijos žiūrovai tikrai nematė, o dalyviams ji gerokai apkartino saldųjį renginio įspūdį. Juk ne veltui sakoma, kad šaukštas deguto visą statinę medaus gali sugadinti.

Kas bent kartą yra dalyvavęs Dainų šventėje, žino, kad tai – ne tik puikus reginys, kuris parodomas visai Lietuvai, bet ir juodas darbas – kelias dienas ilgas valandas trunkančios repeticijos, vykstančios, nežiūrint to, ar kepina saulė, ar pliaupia lietus. Šį „pragarą“ labiausiai pajunta šokėjai, kurie bendrus šokius didžiulėje aikštėje repetuoja išties ilgai ir alinančiai. Tad nenuostabu, kad pakankamai sunkius ir šiltus tautinius rūbus vilkintys vaikai ir jaunuoliai repetuodami pavargsta, todėl vakarais nori patogiai parvažiuoti į savo gyvenamąją vietą, pailsėti, atsipalaiduoti, ramiai pasivaikščioti gatvėmis. Ar tokias galimybes turėjo plungiškiai šokėjai? Na, nelabai…
Dainų šventėje dalyvavusių jaunųjų šokėjų mamos „Plungei“ pasakojo, jog šiemet jų atžalų laukė išskirtinai daug nemalonių netikėtumų ir įvairiausių nesklandumų. Anot moterų, jų vaikai į sostinę išvyksta ne pramogauti, o juodai dirbti bei reprezentuoti Plungę, tad tikėtasi ir patogesnės kelionės, ir arčiau centro esančios bei saugesnės nakvynės vietos. „Na, mums nereikia viešbučio apartamentų, bet, jei vaikai nesaugūs keliaudami, išėję į gatvę ar nakvodami, mums, tėvams, tikrai neramu. Jei jau garsinam Savivaldybę, tai ir bent kiek didesnio valdžios dėmesingumo tikimės“, – atviravo mamos.
Anot plungiškės Dianos, šįkart vaikams teko susidurti su dviem problemomis. Viena jų – transportas, kita – apgyvendinimo vieta. Kaip pasakojo moteris, kuri išlydėjo šokėjus iš Plungės, o paskui buvo nuvykusi aplankyti jų į Vilnių, jau išvažiuojant buvo aišku, kad transportas netinkamas tokiai tolimai kolektyvo kelionei. Autobusas – nedidelis, o vietos bagažui nėra. „Niekas neįvertino to, kad vaikai vyko savaitei – taigi ir su lagaminais, ir su didžiuliais maišais, kuriuose – tautiniai rūbai. Visa tai reikėjo krauti prie savęs“, – pasakojo Diana.
Kaip netrukus sužinojo plungiškė, vos nuvykus į Vilnių, vienas iš trijų autobusų, kuriais į sostinę važiavo daugiau nei šimtas kolektyvo narių, sugedo. Likę su dviem autobusais, vaikai gerokai vargo. Mat grupių repeticijos vyko skirtinguose stadionuose, todėl, negalėdami vėluoti, vieni į repeticijų vietą būdavo nuvežami kone porą valandų anksčiau, kitiems po repeticijų tekdavo ilgai nuobodžiauti ir laukti atvykstančio transporto. Juolab kad kolektyvas gyveno ne pačiame Vilniuje, o Grigiškėse. Tad trys autobusai į skirtingas Vilniaus vietas vykstantiems jauniesiems saviveiklininkams buvo žūtbūt reikalingi, bet turėjo tik du. „Taigi vietoj to, kad dar pamiegotų ar ramiai papusryčiautų, vaikai turėjo kur kas anksčiau nei reikia vykti į repeticijas, o vakare poilsį, pasivaikščiojimus ar pramogas turėjo iškeisti į autobuso laukimą“, – kalbėjo Diana.
Dianai antrino ir plungiškė Giedrė, į šiųmetinę Dainų šventę išleidusi tris savo vaikus. Anot moters, dėl transporto problemų vaikai buvo priversti keltis šeštą valandą ryto ir grįžti vėlai vakare. Tad nebuvo sąlygų nei Vilnių pamatyti, nei papramogauti. „Kiti kolektyvai su tokiomis problemomis gal ir nesusidūrė. O mūsų vaikus vežę autobusai buvo tikrai prasti. Du iš trijų – be vietos bagažui“, – sakė Giedrė.
Kita didelė problema – apgyvendinimas. Tiesa, vaikai gyveno gana tvarkingoje mokykloje, miegojo pakankamai patogiai, bet bėda, kad Grigiškės – toli nuo sostinės centro, kur vyko repeticijos ir pasirodymai. Tad, kaip jau minėjome, vaikams daug laiko teko praleisti autobusuose. „Bendravome su kretingiškiais, kurie gyveno pačiame Vilniaus centre, todėl turėjo gražaus laiko poilsiui ir pramogoms. O už ką mums tos Grigiškės?“ – klausė Diana ir Giedrė.
Be to, šalia mokyklos veikusi kažkokia įstaiga, į kurią rinkosi įvairaus „plauko“ jaunimas. „Policija mūsų vaikus iškart perspėjo, kad su tais jaunuoliais reikia atsargiai. O buvo visko – ir užkabinėjo, ir gąsdino, ir lietvamzdžiais į antrąjį aukštą bandė užkopti. Na, vyresnieji neišsigando, bet mažiukai net į parduotuvę eiti bijojo“, – pasakojo plungiškės.
Kodėl Plungės atstovams teko susidurti su tokiais nesklandumais, teiraujamės Plungės rajono savivaldybės mero Albino Klimo, vicemero Mindaugo Jurčiaus ir Savivaldybės administracijos direktorės Astos Beierle Eigirdienės.
Albinas Klimas, meras:
– Dainų šventės dalyvių apgyvendinimas – organizatorių reikalas, o štai transportas – jau mūsų. Autobusų reikėjo tiek, kad surinkom turbūt visus, kiek jų Plungėje buvo. Tikrai stengėmės kuo geriau viską suorganizuoti, o jei kažkas nepasisekė, tikimės dalyvių supratingumo. Kad gedo autobusai , čia jau vežėjų problemos. Dėl apgyvendinimo – nežinau, kodėl plungiškiai buvo ištremti į Grigiškes. Manau, organizatoriai dėl atvykusiųjų iš regiono galėjo ir labiau pasistengti, bet, kaip suprantu, buvo tiek žmonių, kad pačiame Vilniuje visi ir nebetilpo. Centre, geresnėse vietose, ko gero, apgyvendino svečius iš užsienio. Tikiuosi, kad nepatogumų nebuvo tiek daug, kad jie užgožtų geruosius vaikų ir jaunimo įspūdžius bei pakilią nuotaiką.
Mindaugas Jurčius, vicemeras:
– Artėjant Dainų šventei, Vyriausybė mums atsiuntė nurodymą, kad į Vilnių turim atvežti 750 dalyvių. Įsivaizduokit, kiek autobusų reikėjo. Vien jau suorganizuoti šitiek transporto sudėtinga, o ką jau bekalbėti apie paslaugų kokybę. Juolab kad Savivaldybė vežėjams skolinga daugiau nei milijoną litų, vadinasi, naujų autobusų pirkti jie neturi iš ko. Tad kokius turi, su tokiais ir vežėm. Transporto priemonių būklės jau nebežiūrėjom. Turim pripažinti, kad Plungės vežėjai tokios apimties paslaugų nepajėgūs suteikti, o mes juk samdyti galim tuos, kurie laimėję konkursą ir su kuriais sudaryta sutartis. Be to, tą patį sekmadienį kolektyvus turėjom nuvežti į Tukumą, o tai taip pat sukėlė problemų. Suprantu, kad vaikai ir jų tėvai liko nepatenkinti, bet nieko geriau padaryti negalėjom. O dėl apgyvendinimo nieko atsakyti negaliu – tuo rūpinosi Dainų šventės organizatoriai: kur kolektyvams nurodė gyventi, ten ir gyveno.
Asta Beierle Eigirdienė, administracijos direktorė:
– Yra šventės organizacinis komitetas, kuris ir sprendžia, kur koks kolektyvas gyvens. Tai – ne Savivaldybės kompetencija. Pati buvau nuvažiavusi pažiūrėti, kur plungiškiai gyvena, ir turiu pripažinti – likau nepatenkinta, kad Grigiškėse. Tikrai gaila vaikų, kad jie buvo uždaryti tokiam užkampyje, kad negalėjo pasinaudoti proga pamatyti sostinę, pajusti šventės šurmulį. Manau, šito nereikėtų taip palikti, dislokacijos klausimą reikėtų kelti, bent jau tam, kad tokių problemų nebūtų ateityje. Apgailestauju ir dėl transporto. Jo reikėjo daug, tad išgraibstėm visus autobusus – kokie tik jie bebuvo. Pripažįstu, kad nesam pajėgūs kone vienu metu vežti tokį skaičių žmonių. Žinau, kad mūsų vežėjai ieškojo, kas jiems pagelbėtų, bet tai ne taip paprasta – juk ir iš kitų miestų į Vilnių važiavo. Privalėjom garantuoti transportą, bet pavyko ne taip, kaip norėjosi. Džiugu, o kartu – ir problema, kad iš Plungės į Dainų šventę buvo pakviesta išskirtinai daug kolektyvų.
Audrius Klišonis, Savivaldybės tarybos narys:
– Mūsų valdžia gyvena lyg tarybų sąjungos laikais, kai visi kratėsi atsakomybės ir permesdavo ją kitiems. Mano žiniomis, dar prieš šventę buvo paskelbtas sąrašas mokyklų, kuriose bus apgyvendinti kolektyvai. Jei valdžia būtų pasidomėjusi iš anksto ir skyrusi tam bent kiek dėmesio, manau, tikrai buvo galimybė pasirinkti tinkamesnę nakvynės vietą nei Grigiškės, juolab, kiek žinau, – šalia narkomanų centro. Pats ne kartą esu dalyvavęs Dainų šventėje, todėl galiu pasakyti, kad tai – ne tik koncertai, bet ir galimybė susipažinti, bendrauti, pamatyti Vilnių. Plungiškiai vaikai šios galimybės neturėjo. Ir tai tik dėl to, kad kažkas patingėjo pajudinti savo „sėdimąją“. Tai, kad vaikai buvo vežami netinkamu transportu – taip pat valdžios problema. Juk birželio pabaigoje Savivaldybės tarybos posėdžio metu aptarėm UAB „Plungės autobusų parkas“ padėtį ir konstatavom, kad Savivaldybė įmonei skolinga apie pusantro milijono litų. Taigi jei valdžia neatsiskaito su bendrove, pastaroji neturi galimybių investuoti į savo ūkį, todėl ir veža vaikus tokiais autobusais, kurie iki Vilniaus netraukia. Manau, jei į šventę būtų važiavę rajono vadovų vaikai, ir transportui, ir apgyvendinimui būtų skirta daugiau dėmesio. O dabar svarbiausia – fasadinė pusė. Juolab kad patys vadovai į tą pačią šventę važiavo patogiais tarnybiniais automobiliais. Taigi, kaip sakoma, sotus alkano neužjaučia.
Tomas Raudys, Savivaldybės tarybos narys:
– Pritariu, kad Dainų šventės dalyvių apgyvendinimu rūpinosi organizacinis komitetas. Bet vietos valdžia galėjo bent jau pasidomėti, kur kolektyvai gyvens, kokios bus sąlygos, atstumai. Nepadarę to, sakyčiau, pasielgė netgi neetiškai. Nepasirūpino dėl vietos, o paskui piktinasi. Kaip sakoma, po mūšio kumščiais nebemojuojama, o mūsų valdininkai – mojuoja. Kitas momentas – transportas. Na, kokios kokybės galime reikalauti iš „Plungės autobusų parko“, iš kurio Savivaldybė jau daug metų tik tyčiojasi. Juk tai jos įmonė, tačiau valdžia ne tik kad neinvestuoja, bet dar ir už paslaugas neatsiskaito. Matyt, reikia džiaugtis bent tuo, kad tie vaikai dar buvo nuvežti į Vilnių, neliko Plungėje. Turim pripažinti: veždami vaikus netinkamais autobusais, labai rizikuojam. Juk ne malkas gabenam.