
Mėlynai žydintys gausialapiai lubinai džiugina daugelio akį. Bet tai agresyvūs invaziniai augalai, kurie išstumia vietines rūšis ir greitai plinta. Jų beveik neėda gyvuliai bei žvėrys, sėklomis nesimaitina paukščiai, peliniai graužikai. Tai iš vakarinės Šiaurės Amerikos kilęs augalas, kuris Lietuvoje pradėtas platinti maždaug prieš 50 metų. Platintas, siekiant praturtinti dirvas azotu ir taip išvengti gaisro plitimo miško kvartalinėse, pamiškėse. Prie mūsų sąlygų labai gerai prisitaikė ir išplito pievose, ganyklose, miškų aikštelėse, dalinai ar visiškai išstumdamos ten augančias vietines rūšis.
Vykdant ES ir Lietuvos Respublikos lėšomis remiamą retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo programą, pradėtas ir gausialapių lubinų naikinimas vertingose pievose bei ganyklose. Daugiausia dėmesio skiriama saugomose teritorijose esančioms šios rūšies augavietėms. Žemaitijos nacionaliniame parke šis svetimžemis – ekologiniu požiūriu agresyvus augalas – naikinamas 56 ha plote. Programa įgyvendinama jau metų, šie metai – paskutiniai. Viešųjų pirkimų konkursą laimėjusio Lietuvos gamtos fondo ir VĮ Gamtos paveldo fondo atstovai su šaknimis kasė gausialapius lubinus, po to kasmet šienavo, rinko ir už Žemaitijos nacionalinio parko ribų gabeno išrautą-nupjautą biomasę. Šiuo metu darbai tebevyksta. Vykdant projektą, labai pagražėjo Babrungėnų, Beržoro, Stirbaičių bei Pučkorių kraštovaizdis, akį džiugina tvarkingai nušienautos pakelės, tarpumiškių pievelės, ant Cidabro kalno pastatyto apžvalgos bokšto aplinka. Gaila, šiemet projektas pasibaigs ir vėl pradės užauginėti valstybinėje žemėje esantis Pučkorių piliakalnis, jo prieigos bei kitos pievos ir pievelės. O kiek dar lubinynų klesti, plečiasi Liepijų, Pamedlinčių, Paežerės Rūdaičių, Platelių, Skurvydų, Virkšų ir kituose kaimuose, pamiškėse, pakelėse. Tik visų mūsų bendros pastangos, nušienavimas, kai dar nesubrendusios lubinų sėklos, padės išgyvendinti šį gana puošnų, bet agresyvų augalą iš mūsų kalvotosios žemės.
Visomis prasmėmis agresyvų ir žmonių sveikatai pavojingą (nudegina) augalą Sosnovskio barštį šiuo metu pažįsta daugelis iš mūsų. Išauga jie iki dviejų metrų ūgio, Prie šio augalo karštą dieną pavojinga artintis, nes gali nudeginti odą. Ypač pavojingas mažiems vaikams. Manoma, kad jis apie 1950 metais parsivežtas iš Kaukazo, kaip didelę biomasę turintis, vešlus silosinis augalas. Neaišku, ar buvo iš jo gaminamas silosas, ar jį ėstų gyvuliai. Dideliame baltame skėtyje pražystantys smulkūs žiedai labai nektaringi, juos lanko daug įvairių vabzdžių, daugiausia musių, tačiau bitės barščio žiedų nelanko, nes joms šis nektaras nuodingas.
Sosnovskio barštis nustelbia ir sunaikina visus augalus, jo kaimynystės vengia bet kokie augalai, po juo išnyksta visa, kas žaliuoja. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija kasmet teWWikia paraiškas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijai bei Plungės rajono savivaldybei. 2013 m. iš Aplinkos ministerijos aplinkos apsaugos rėmimo programos buvome gavę 4 000 Lt. Iš šių lėšų naikinome Sosnovskio barštį 2,5 ha plote Platelių dvaro parko bei sodo teritorijoje, jo prieigose bei kitose saugomos teritorijos vietose. Šiemet 2 500 Lt – mūsų prašytą sumą Sosnovskio barščio naikinimui – skyrė Plungės rajono savivaldybė iš specialiosios aplinkos rėmimo programos. Šiuo metu jau pildomos naujos paraiškos 2015 metų lėšoms gauti. O Sosnovskio barščiai kaip Pilypai iš kanapių išlenda vis naujose vietose, veši, brandina sėklas ir ruošiasi jas kuo plačiau išbarstyti. Būkime budrūs, vos pamatę išdygusį Sosnovskio barštį, mėlynai pražydusį lubiną, neleiskime jam augti ir daugintis. Tai ne mūsų kraštų, o žmonių atvežti, greit plintantys agresyvūs svetimų šalių augalai.