Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premiją Savivaldybė šiemet skyrė Aušrai Martišiūtei-Linartienei, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovei.
Premija skirta už išskirtinį indėlį į kultūrinę-švietėjišką veiklą, Mažeikių krašto, iš jo kilusių kūrėjų garsinimą, kultūros ir mėgėjų meno Mažeikiuose puoselėjimą, už tęsiamas švietėjiškas Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos veiklos tradicijas, susijusias ir su Mažeikių krašto kultūrine atmintimi.
Premijos įteikimo iškilmės vyks šeštadienį, kovo 8 d., kai Mažeikiuose ir Židikuose tradiciškai pažymimas rašytojos gimtadienis. Prieš šią šventę – „Santarvės“ interviu su Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureate.
– Būtų keista, jei nepaklausčiau: ką jautėte, ką pagalvojote, sužinojusi, kad Jūsų veikla pelnė Šatrijos Raganos premiją?
– Sužinojusi apie tai apsidžiaugiau, kad darbai yra pastebėti, įvertinti. Esu labai dėkinga už šį įvertinimą Mažeikių krašto žmonėms. Noriu padėkoti mokytojui ir režisieriui Martynui Januškai, Mažeikių kultūros centro vadovui Remigijui Jokubauskui už kultūros darbų bendrystę.
Išgirdusi apie garbingą įvertinimą pagalvojau, kad su šia premija tapau Šatrijos Raganos bendruomenės dalimi. Ir paklausiau savęs, kokia turi būti šiuolaikinė Šatrijos Ragana.
Vydūnas misterijoje „Ragana“ rašė: „O Ragana yra galia dievybės, / Kuri pasaulį ir likimą valdo, / Ir visa regi, kas tik paslėpta – / Danguj, žemėj, net ir pragare. / Giliausius ji regi slėpinius, / Kaip praeities, dabarties, taip ateities. / Ji atveria kiekvienos esmės gelmes, / Nes ji yra pasaulyje valdovė.“
Garsioji archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė raganas siejo su Senosios Europos kultūra.
Taigi, kaip ir Marija Pečkauskaitė, esame įpareigotos pateisinti raganos, kaip esmę reginčiosios, vardą.
Kalbant šiuolaikine kalba, savo veiklą turiu kreipti į svarbius, esmingus dalykus.
– Ar Jums artima šios rašytojos kūryba? Pedagoginė ir kita veikla? Asmenybė?
– Šatrijos Raganos kūryba man yra artima, paveiki, įtraukianti į sukurtą pasaulį „Sename dvare“, jautriai atskleidžianti pažeidžiamo žmogaus, vaiko išgyvenimus „Irkos tragedijoje“. Rašytojos kūryba yra šiuolaikiška, atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį, kuriame, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, jis nori laimės, supratimo, visaverčio gyvenimo.
Šatrijos Raganos kūryba ir pedagoginė veikla, pedagogikos tyrimai, už kuriuos Vytauto Didžiojo universitetas jai suteikė Garbės Daktarės vardą, yra glaudžiai susiję. Ji ieškojo būdų, kaip žmogui tapti visaverte asmenybe, jausti gyvenimo pilnatvę. Ir svarbu, kad Marija Pečkauskaitė susiejo pareigą bei asmeninę laimę. Siūlau atsiversti Šaltiniai.info ir paskaityti jos pasikalbėjimus „Apie Tėvynę“.
Šatrijos Raganos kūryba ir asmenybė yra sulaukusi nemažai dėmesio. Jos kūrybą tyrinėjo Viktorija Daujotytė, Janina Žėkaitė, Brigita Speičytė, Dalia Čiočytė, Ramunė Bleizgienė, Gediminas Mikelaitis.
Tyrinėtojų akiratyje – ir Šatrijos Raganos asmenybė. Kunigas Bronius Bulika poetiniame kūrinyje „Kryžiaus kelias“ apie mūsų Mariją Pečkauskaitę rašė: „Ar gyveno kas kilniau, ar rašė kas gražiau?!“ Jos asmenybę taikliai apibūdina Gediminas Mikelaitis, knygą pavadinęs „Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija“. Taigi, asmenybės pavyzdys įkvepia: patys turime kilti ir, kiek leidžia mūsų galimybės, – kitus žmones kelti.
– Vienas iš svarių argumentų, kuriuos Apdovanojimų komisijai pateikė mažeikiškiai, yra tai, kad Jūs – knygos apie mūsų kraštietį „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“ autorė. Jau praėjo daugiau nei dveji metai nuo jos pasirodymo, ta proga mudvi taip pat bendravome „Santarvės“ skaitytojams pristatydamos išskirtinį mūsų kraštui leidinį. O ką jaučiate paėmusi į rankas šitą knygą dabar? Kokios mintys? Gal net planai?
– Knyga apie Juozą Vaičkų man yra labai svarbi. Nepaprasta asmenybė, įkvepianti savo aktualumu, drąsiomis idėjomis.
Turiu planą parengti ir paskelbti Juozo Vaičkaus JAV įrašytų plokštelių įrašus, kuriuose jis atsiskleidžia ir kaip dainininkas, ir kaip komiškų kūrinėlių kūrėjas bei atlikėjas.
– Kitas mažeikiškių susitikimas su Jūsų darbo rezultatais – Justino Marcinkevičiaus „Rinktiniai raštai“, 10 tomų. Leidėjas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Šis faktas – tik klausimo anonsas. Mano ir Jūsų karta mokėsi sovietmečiu, kai Marcinkevičius, ypač jo dramaturgija, vėlesnė lyrika buvo politinės valdžios nelabai pageidaujama, sunkiai toleruojama. Keista, bet ginčai dėl Marcinkevičiaus kūrybos vertės persikėlė ir į šiuos laikus.
Aš priklausau tai meninės kūrybos vertintojų grupei, kuri galvoja, jog talentas yra dovana bet kokiai kartai ir bet kokiu istoriniu tarpsniu, o kai jis – išskirtinis, kritikus galima pavadinti ezopiškai – alkana lape vynuogyne. Kokia Jūsų pozicija?
– Justino Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“ rengimas buvo tikra likimo dovana, kuri pasiekė skaitytojus literatūros tyrinėtojų ir mecenatų – Česlovo Vytauto bei Nijolės Karbauskių šeimos dėka.
Stipri kūryba veikia žmones ir talentingos kūrybos poveikio nepakeis nei politinės santvarkos, nei kritikai. Esame laimingi, kad savo kultūroje turime talentingų kūrėjų, kurių darbai yra nepavaldūs laikui.
– Esate prisidėjusi prie mokyklinių vadovėlių kūrimo progimnazijos klasėms, parengėte Lietuvių literatūros chrestomatiją ir jos elektroninį variantą vyresniųjų gimnazijos klasių mokiniams.
Kokie esminiai skirtumai tarp literatūros dėstymo tada, kai pati buvote mokinė ir studentė (jei atmestume sovietinę ideologiją), ir šių dienų mokyklos?
– Turėjau gerus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus, mano mama ir tėtis buvo lituanistai, todėl žinau, kad geri mokytojai bet kokiomis sąlygomis gali duoti mokiniams labai daug, ugdyti jų asmenybes.
Instituto išleistus vadovėlius, chrestomatiją mokytojai vertino puikiai, bet gyvename rinkos sąlygomis, keičiasi programos, daug energijos reikia įdėti ne tik į vadovėlio sukūrimą, bet ir į reklamą, sklaidą, kad vadovėliai pasiektų kuo daugiau mokyklų ir mokinių.
Tiesą pasakius, Instituto parengti vadovėliai 5–10 klasėms yra tinkami ir dirbant pagal atnaujintą programą, nes autoriai siekė suteikti mokiniams ir žinių, ir ugdyti kompetencijas.
– Bendraujate su atkurto Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro trupe. Kokią vietą, Jūsų nuomone, lietuvių teatro istorijoje užima saviveiklinis teatras? Kokia jo reikšmė šiandien?
– Teatras yra žmones į bendruomenę telkiantis menas. Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro trupė, įvertinta „Aukso paukš-tės“ apdovanojimu, yra savitas, talentingas kolektyvas.
Man imponuoja trupės vadovų Martyno Januškos, AiridosLementauskienės nuolatinis dėmesys savo krašto kultūros šviesuoliams, kas padeda Lietuvoje palaikyti kultūros pusiausvyrą, parodyti, kad svarbūs kultūros kūrėjai telkiasi ne tik sostinėje.
Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro trupė deramai tęsia Juozo Vaičkaus teatro tradiciją. Tai paliudija ir žiūrovų meilė.
– Skrajojamojo teatro režisierius mėgsta cituoti J. Vaičkų: „Turiu svajonę!“ Noriu paklausti apie Jūsų svajonę – tą, apie kurią galima garsiai kalbėti.
– Svajonės suteikia įkvėpimo kurti, darbuotis, bendrauti. Jūsų klausimas labai geras, nes šiek tiek sutrikdė, – turėjau gerai pagalvoti, ar apskritai svajoju ir apie ką iš tiesų svajoju.
Svajonių, pasirodo, turiu daug. Garsiai galiu pasakyti, kad noriu pabaigti rašyti knygą apie šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją. Pirmiausia, dėl daugybės jaunųjų kūrėjų, kurie dažnai lieka režisierių šešėlyje. Šiam darbui įkvepia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, su kuriais kūrybiškai dirbame.
Kita svajonė yra susijusi su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, – reikia siekti, kad Petro Vileišio rūmuose įsikūręs Institutas garbingai tęstų tradicijas, o daugiašakė mokslininkų veikla būtų kuo geriau žinoma Lietuvoje ir už jos ribų.
Ir dar viena svajonė… Kad mūsų pasaulyje būtų taika, kad galėtume dirbti prasmingus darbus, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį darytume geresnį, žmoniškesnį. Kviečiu visus prisiliesti prie vertybių, kurias Šatrijos Ragana liudijo savo gyvenimu, – svajokime patys kilti ir kelti kuo aukščiau, kad svajonės virstų tikrove.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
