Dažnai tenka girdėti, kad šiuolaikinis jaunimas nieko kito neveikia, tik sėdi prie kompiuterių arba maigo išmaniuosius telefonus. Tačiau ne visų jaunų žmonių gyvenimas verda interneto platybėse. Yra ir tokių, kuriuos būtų galima pavadinti nenustygstančiais vietoje. Fotografija, aktorystė, muzika, tapyba, žvakių gamyba, vadovavimas jaunimo klubui, baristos darbas – tai veikla, apibūdinanti ne kelis, o vieną žmogų – Plungės „Saulės“ gimnazijos abiturientą Eimantą Seselskį. Tad kviečiame susipažinti.
– Trumpai papasakok apie save.
– Gimiau Plungėje, augau ir augu Plungėje. Pradines klases lankiau Vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos „Saulės“ skyriuje, nuo 5 iki 10 klasės mokiausi Senamiesčio mokykloje, o šiuo metu esu „Saulės“ gimnazijos abiturientas.
– Žinome, kad turi ne vieną patinkantį užsiėmimą, tad pradėkime nuo fotografijos…
– Fotografija mano gyvenime atsirado maždaug prieš aštuonerius metus. Ir atsirado labai įdomiai: pamenu, mama turėjo telefoną su geresne kamera nei mano. Paėmęs jį darydavau įvairiausias gamtos nuotraukas lauke arba fotografuodavau įvairiausius daiktus namuose. Po kurio laiko pradėjau tėvams sakyti, kad ir aš noriu tokio telefono su tokia gera kamera. Gavau aš jį, bet neilgai trukus jau ir fotoaparato užsinorėjau, kad galėčiau fotografuoti ne tik augalus ir gamtą, bet ir žmones. Juk kaip atrodys, jei žmones imsiu su telefonu fotografuoti? Taip tėvus įtikinau. Vos gavęs savo pirmąjį fotoaparatą jau įsivaizdavau, kad esu tikrų tikriausias fotografas, nors aš nei išmaniau, kaip tas fotoaparatas veikia, nei žinojau, kokius nustatymus reikia parinkti. Įsivaizdavau, kad fotografija – vieno mygtuko paspaudimas. Mačiau, kad nuotraukos neišeina tokios, kokių norėčiau.
Netikėtai atradau fotografą Arūną Rupeiką, kurį pradėjau stebėti feisbuke, ir sužinojau, jog jis organizuoja fotografų klubo „Fotošypsena“ susitikimus, kuriame susirenka tiek pažengę, tiek pradedantys fotografai ir dalijasi savo patirtimi. Nieko nelaukęs parašiau, kad noriu prisijungti prie jų! Po kelių susitikimų supratau, kad fotografija nėra vieno mygtuko paspaudimas. Taigi pradėjau labiau praktikuotis ir mokytis. Po kiek laiko nusipirkau gerą fotoaparatą, su kuriuo dirbu iki šiol.
– Per tiek laiko gal ir kokių laimėjimų šioje srityje pasiekei? Pavyzdžiui, parodos, fotosesijos…
– Kažkokių didelių laimėjimų fotografijos sferoje neturiu, bet tikriausiai todėl, kad niekada nesiekiau ir nesiekiu profesionalios fotografo karjeros.
Buvo surengta mano fotografijų paroda kavinėje „ExLibris“. Šios parodos nuotraukas žmonės galėjo interpretuoti savaip, ir labai džiaugiuosi, kad visi matė skirtingus dalykus. Tokia ir buvo pagrindinė mintis, kad kiekvienas viską matome savaip. Norėjau, kad žmonės šiose nuotraukose įžvelgtų ir dalelę savęs. Atrodo, pavyko. Daugiau parodų nebuvo, bet, manau, ateityje bus.
Darau ir fotosesijas įvairiausiomis progomis visiems, kas tik mane susiranda.
– Esi Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Saula“ aktorius. Kokie keliai atvedė į vaidybą?
– Manau, kad vaidyba manyje – įgimta. Pamenu, kai buvau mažesnis, tėvams visą laiką rodydavau savo kurtus spektaklius, šokdavau, dainuodavau, vesdavau mįslių vakarus. Paprašydavau tėvų atsisėsti miegamajame ant lovos, o aš kitame lovos gale pradėdavau savo šou. Visa tai prisiminę kartu su mama ir tėčiu skaniai pasijuokiame.
Apie „Saulą“ sužinojau tik pradinėse klasėse, kai vieną dieną į mūsų mokyklą vaikai iš teatro atėjo suvaidinti spektaklio. Tada aš taip susižavėjau ir grįžęs namo mamai pasakiau, kad noriu būti šio teatro aktoriumi. Pirmą kartą nuėjus manęs į „Saulą“ nepriėmė, nes grupė jau buvo pilna. Laimei, mano teta yra buvusi teatro vadovės Sigitos Matulienės klasės draugė, tad ji įtikino vadovę mane priimti. Man buvo pasiūlyta pažiūrėti dar vieną jų spektaklį ir apsispręsti, ar tikrai noriu lankyti teatrą. Noras niekur nedingo. Ir štai lankau „Saulą“ jau devynerius metus.
– Baristos darbas. Iš ko išmokai? Ar plungiškiams svarbu, kokia kava jų puodelyje?
– Viso to išmokau vos keturiolikos metų pradėjęs dirbti kavos bare „ExLibris“. Man šis užsiėmimas įdomus tuo, jog galima tiek daug visko sužinoti apie įvairius kavos ruošimo būdus, apie kavos pupelių kelionę nuo pradžios iki pat puodelio… Tai ne tik praktika, bet ir nuolatinis mokymasis, juk atsiranda naujų kavos ruošimo būdų, kavos pasaulio tendencijos nuolat kinta. Turbūt pats smagiausias dalykas dirbant baristos darbą – piešimas ant kavos, vadinamasis „Latte art“. Tai reikalauja daug kantrybės ir laiko, kad būtų galima įvaldyti šią techniką.
Kalbėdamas ne vien apie Plungę, bet ir apie visą Lietuvą, galiu pasakyti, jog kavos kultūra Lietuvoje dar nėra taip išsivysčiusi. Tačiau vis daugiau žmonių pradėjo domėtis, kokia kava yra jų puodelyje, ir labai džiaugiuosi, kad tokios vietos kaip baras „ExLibris“ skatina žmones gerti būtent gerą kavą.
– Visai neseniai pradėjai gaminti žvakes…
– Taip, pati naujausia mano veikla – žvakių gamyba. Tai paskatino didžiulė meilė žvakėms ir įvairiausiems kvapams. Visada galvojau, kad būtų smagu pačiam kurti žvakes. Pradėjau domėtis sojų pupelių vašku, įvairiausiais aromatiniais ir eteriniais aliejais. Taip pat svajojau, kad mano kuriamos žvakės būtų kuo ekologiškesnės ir draugiškesnės aplinkai. Taigi buvo išbandyta daug įvairaus vaško, įvairių dagčių ir aromatinių aliejų. Atrinkus viską, kas geriausia, gimė mano žvakių linija „Fragrans Flamma“. Iš lotynų kalbos išvertus – „Kvapni liepsna“. Mano kuriamos žvakės yra veganiškos ir draugiškos aplinkai. Atvirkščiai nei parafinas, sojų vaškas neišskiria pavojingų ir toksiškų medžiagų.
– Visa veikla susijusi su menu. Kaip manai, iš kur tas polinkis?
– Manau, kad jis paveldėtas iš mamos giminės. Prosenelė Janina Zofija Šlepetytė-Buivydienė nepaprastai gražiai tapė ir piešė, buvo labai veiklus žmogus, vesdavo įvairiausius renginius. Ji dirbo „Linų audiniuose“. Dažnai net po darbo valandų pasilikdavo ir piešdavo visus įmonės reklaminius stendus. Yra buvusi ir Plungės viešosios bibliotekos vedėja. Močiutė prisimena, kaip jos mama padėdavo visiems moksleiviams su braižybos darbais, jai labai gerai sekėsi. Į ją kreipdavosi ir kiti žmonės, kad pagelbėtų su projektais. Dalyvaudavo visose dainų šventėse, pašokusi greit bėgdavo persirengti ir išskubėdavo dainuoti. Kur ir kokie vaidinimai ar renginiai vykdavo, nė vienas neapsieidavo be prosenelės. Gaila, kad man neteko su ja pabendrauti gyvai, prosenelė amžinybėn išėjo jauna, vos keturiasdešimt šešerių metų.
Mano močiutė Nijolė Buivydaitė-Jakavickienė prieš daugiau nei keturiolika metų išvyko į užsienį. Po daug ir įvairaus darbo tik prieš keletą metų atrado savo tikrąjį pašaukimą – siuvimą. Dabar gyvena Airijoje, kuria užuolaidas ir jas siuva. Kaip pati močiutė juokauja, jau pusę miestelio, kuriame gyvena, namų yra papuošusi savo užuolaidomis, ir kai papuoš visus, ramiai galės grįžti atgal į Lietuvą.
Teta gamina nuostabaus skonio ir grožio konditerijos gaminius. Mama iš virvučių neria įvairiausius stalo padėkliukus, dėžutes ir kt. Tad net nekyla abejonių, kad tai – paveldėta.
– O pats niekada neišbandei savęs konditerijoje? Juk tai taip pat savotiška meno rūšis.
– Labai mėgstu gaminti įvairius konditerijos gaminius. Patinka išmėginti ką nors naujo ir įdomesnio virtuvėje. Be to, tai – ir paties savęs išbandymas. Iškepiau vieną, antrą, trečią kepinį, pamačiau, kad išeina, ties tuo viskas ir pasibaigė. Dabar gaminu, jei tik atrandu įdomesnį receptą ar pats sugalvoju ką įdomaus. Bet jei tik reiktų torto šventei, juo nereikėtų rūpintis mamai, šitą darbą paliktų man.
Dar Velykoms kiaušinius marginu vašku. Šito niekur nesimokiau, tiesiog vieną dieną nusprendžiau išmėginti. Žinoma, pirmasis bandymas buvo nekoks, bet truputį pasidomėjus, paskaičius išėjo geriau. Ir dabar dažnai nesulaukęs Velykų aš jau verdu kiaušinius ir juos marginu. Man tai lyg ir meditacija būna.
– Gal apie kokią veiklą dar negirdėjome?
– Mokiausi groti pianinu ir gitara „Yamaha“ muzikos mokykloje, bet mokslų nebaigiau. Dabar savarankiškai kas kiek laiko paimu gitarą ar prisėdu prie pianino ir pagroju. Taip pat piešiu ir tapau. Priklausau Plungės jaunimo ne pelno siekiančiai organizacijai „Interact“. Esu šio klubo prezidentas.
– Tai gal jau galime kur nors išgirsti grojantį ar pamatyti tapybos darbų?
– Grojantį mane nelabai kur išgirsite, nebent vėlais vasaros vakarais mano kieme. Tapybos darbų taip pat niekur nesu eksponavęs ar surengęs kokios parodos. Kažkur giliai kirba mintis, kad galbūt kažkada norėčiau surengti savo darbelių parodą. Bet manau, kad tam dar reikia laiko.
– Esi abiturientas, reikia ruoštis egzaminams. Ar viskam užtenka laiko?
– Laiko ne visada užtenka, bet stengiuosi viską susiplanuoti taip, kad jo užtektų. Kalbant apie mokslus, turiu prisipažinti, kad mokykloje nesu pats geriausias mokinys, bet aš ir nesistengiu tokiu būti. Mano toks ganėtinai lengvabūdiškas požiūris į mokslus paties nestebina, nes aš tikrai žinau, kad daugiau visuomenei galiu duoti ką nors kurdamas nei, tikrąja to žodžio prasme, švaistydamas laiką matematikos pamokoje. Mokausi to, ko man tikrai prireiks ateityje ir kas man yra įdomu. Džiaugiuosi, kad kai kurie mokytojai mane supranta ir palaiko, nors, žinoma, dauguma stebisi tokiu lengvabūdiškumu.
– Šie metai – apsisprendimo laikas. Spėju, kad ateitį susiesi su menu?
– Atspėjote, studijos tikrai bus susijusios su meno sritimi. Nors, tiesą pasakius, dar nesu tiksliai apsisprendęs, ką norėčiau daryti. Man viskas labai įdomu ir save įsivaizduoju… visur. Bet labiausiai traukia teatro scena ir kino aikštelė. Manau, kad mokslus tęsiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Bet niekada nesakau „niekada“. Jei ir niekur nestočiau, tai gyvenime norėčiau kurti, džiuginti žmones ir jiems duoti tai, ką galiu geriausiai.
– Kartais ateina metas, kai ko nors gyvenime reikia atsisakyti. Jei taip nutiktų, dėl kurios veiklos labiausiai skaudėtų širdį?
– Visi užsiėmimai labai arti širdies. Negaliu išskirti vieno, o jei tektų kažko atsisakyti, tai dėl visko širdį skaudėtų vienodai.
– Ko palinkėtum bendraamžiams, kurie dienas leidžia prie kompiuterių, ar tiems, kurie norėtų ką nors išbandyti, bet gal nedrįsta?
– Man kartais atrodo, kad ne tuo laiku esu gimęs. Kartais man sunku suprasti žmones, praleidžiančius daug laiko prie ekrano. Tikrai tikiu, kad jie gali daugiau nuveikti nei žaisti kompiuterinius žaidimus. Bendraamžiams ir visiems žmonėms palinkėčiau nebijoti išbandyti kažką naujo, nes tik iššūkiai mus stiprina. Jei tik yra bent minimalus noras imtis naujos veiklos, drąsiai reikia bandyti, nes galbūt tai skirta tau. Niekada neišbandęs nieko taip ir nežinosi. Kaip aš visada sakau, geriau pabandyti, nei nepabandžius gailėtis.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės.
