Nuvykti į Platelių seniūnijos Stirbaičių kaimo vienkiemį, kuriame įsikūrę Zina ir Bronius Jokšai, nebuvo lengva. Kelias gana gausiai užsnigtas, jame – jokių provėžų. Kai šeimininkus pabandėme paguosti, kad jiems žiemą sunku civilizaciją pasiekti, šie tik ranka numojo. „Geras tas mūsų kelias, jokios bėdos. Žiemą visur nuvažiuojame, o štai rudenį, pavasarį, kai duobes išmuša, sudėtingiau“, – kalbėjo Bronius. Jam pritarė Zina: „Viskas gerai. Jei dar pasnigs, greideris atvažiuos ir nuvalys. Dabar visi užimti, svarbesnius kelius valo.“ Tokie tat paprasti ir nepretenzingi kaimo žmonės mus pasitiko Stirbaičiuose.
Pas Ziną ir Bronių vykome, nes ir Žemaitijos nacionaliniame parke, ir tarp aplinkinių žmonių jiedu žinomi kaip dideli gamtos mylėtojai. Bet apie tai su jais kalbėjome kiek vėliau. Pradėjome nuo to, kaip jiedu su dviem mažomis dukrytėmis Stirbaičiuose atsidūrė. Ir dar ne gyvenvietėje, ne tarp žmonių, o prie miško prigludusiame vienkiemyje.
Jokšai Stirbaičiuose gyvena jau 28 metus. Tiesa, tas skaičius sąlyginis, nes iš tikrųjų abu jie – tų apylinkių vaikai, gretimuose kaimuose gimę ir augę. Tik po vedybų penkerius metus mieste gyveno, o paskui, mirus Broniaus mamai, šeima persikraustė į vyro gimtuosius namus. „Penkerius metus pabuvome miesčionimis, o į Stirbaičius persikėlėme nutarę, kad ūkininkausime. Abu mus į kaimą, arčiau gamtos, traukė, be to, nenorėjome, kad gimtieji namai pražūtų, nes daugiau nebuvo kam juose gyventi“, – pasakojo Bronius.
Zina ir Bronius Stirbaičiuose įsikūrė prasidėjus Atgimimo laikotarpiui. Išgyveno laikydami gyvulius, parduodami pieną, mėsą, kiaušinius, daržoves, uogas, grybus. Kadangi Bronius – tikras stirbaitiškis, jis apylinkių miškus ir pelkes, grybynus ir uogynus žino kaip savo penkis pirštus. Jam nereikia klaidžioti ar valandų valandas sugaišti miške, kad parneštų krepšį grybų. Vyras tiesiog nueina į jam žinomas vieteles, susirenka baravykus, raudonviršius ar voveraites (kitokių sako neimantis), patikrina, ar grybai sveiki, ir drožia link namų. Ir parneša ne vieną, o du tris krepšius, grybingais metais ir penketą vienu ypu prirenka.
Zina grybauti nemėgsta, o štai uogauti – kitas reikalas. Prieš kelerius metus kirtimuose buvo toks puikus avietynas įsiveisęs, kad šeima avietes kibirais iš jo nešė ir į Klaipėdą parduoti vežė. Dabar avietyną nusmelkė jauni medeliai, tad uogauti moteris eina į netoli namų esančius pelkynus – renka spanguoles.
Šeima daug metų gyveno ramų kaimo žmonių gyvenimą. Augino dukras – vyresniąsias Renatą ir Sandrą, jau Stirbaičiuose gimusią Oksaną, triūsė savo ūkyje, laikė gyvulius, vyras dar ir darbą turėjo. Bet prieš kelerius metus Jokšų gyvenime atsirado pokyčių. Mat penkiasdešimtmetį šventusiai Zinai dukros padovanojo nediduką skaitmeninį fotoaparatą. Šis mažas daiktelis gerokai apsuko moteriai galvą ir pakeitė jos gyvenimą. Zina įsitaisė pomėgį – fotografuoti. Ir ne bet ką, o gyvąją gamtą. „Fotografuoju viską, kas juda. Paukščius, drugelius, vabzdžius, vabalus. Jei pasitaiko didesnis laimikis, ir jį „nušaunu“. Esu nufotografavusi vienaragį elnią, mūsų kūdroje besiprausiantį bebrą“, –
pasakojo stirbaitiškė.
Moteris juokavo, kad fotoaparatas yra tapęs geriausiu jos draugu. Kur beeitų, visur jį nešasi – į pievas, miškus, daržą. Labai jau norisi fiksuoti viską, ką akys pamato. „Iš pradžių aparato nesinešiojau. Kai ką įdomesnio pastebėdavau, lėkdavau į namus jo pasiimti. O kai grįždavau, dažnai nebebūdavo ko fotografuoti – paukštis ar drugelis bus kur nuskridęs, vabalėlis – nuropojęs. Tad vieną kartą nutariau, kad be fotoaparato – nė žingsnio“, –
kalbėjo Zina.
Stirbaitiškė prisipažino, kad pradėjusi fotografuoti tapo pastabesnė, akylesnė. Dabar už akies jai užkliūva kiekvienas gyvis, kurių anksčiau tarsi nebūtų buvę. Paklausta, ar kiekvieną fotografuojamą padarėlį pažįsta, Zina atsakė: „Tikrai ne. Iš pradžių apskritai beveik nieko nežinojau, dabar išmanau jau kur kas daugiau. Nes mėgstu ne tik fotografuoti, bet ir kuo daugiau sužinoti apie tą gyvį.“
Pasidomėjus, iš kur tokių žinių semiasi, Z. Jokšienė papasakojo, kad jos šaltiniai įvairūs. Kartais pavarto Raudonąją knygą, kartais pagalbos kreipiasi į Žemaitijos nacionalinio parko direkcijoje dirbančią gamtininkę Mariją Jankauskienę, kartais apie dominantį gyvį sužino žiūrėdama televizijos laidas apie gamtą, kurių abu su vyru stengiasi niekada nepraleisti. „Esu nufotografavusi į Raudonąją knygą įrašytą pilkąją meletą, drugelį machaoną, pavyko užfiksuoti net skiauterėtąjį tritoną. Taigi akivaizdu, kad savo aplinkoje turime labai retų ir įdomių gyvūnėlių“, – sakė Zina.
O kaip jos naująjį pomėgį vertina vyras? „Iš pradžių maniau, kad kažkokiais niekais užsiima, o dabar… Dabar jau ir pats esu į tai įtrauktas. Jei ką įdomesnio pamatau, parnešu į namus arba Ziną pašaukiu. Bet pats nefotografuoju, nors išėjęs į mišką daug grožybių pamatau. Esu sutikęs briedžių, elnių, stirnų, šernų, pilkųjų ir baltųjų kiškių. Žodžiu, visko ir neišpasakosi“, – kalbėjo Bronius.
Zina juokauja, jog fotografijų jau prikaupė tiek, kad kompiuterio atmintis baigia „užlūžti“. Ar neketina rengti parodos? „Aplinkiniai man senokai sako, kad reikia organizuoti parodą. Taip, nuotraukų aš turiu, jos įdomios, bet dar trūksta pasitikėjimo savimi“, – atsakė stirbaitiškė.
