Po Atvelykio Plungę paliks kunigas pranciškonas Saulius Paulius Bytautas. Kunigas Saulius, Tėvas Paulius ar tiesiog vienuolis… Per beveik 17 savo tarnystės Plungėje metų jis tapo parapijiečių bičiuliu, broliu, daugeliui šeimų – tiesiog artimu žmogumi. Kunigas Saulius ne vienam padėjo atrasti kelią į tikėjimą arba stiprėti tame kelyje, rūpinosi „mažutėliais“ – dėl įvairių negalių negalinčiais ateiti į bažnyčią, lankydamas juos namuose, kad nesijaustų vieniši ir apleisti. Kunigo atvirumas ir nuoširdumas ne vienam padėjo ieškant išmintingo sprendimo gyvenimo situacijoje. Dažnai savo pamąstymais šis dvasininkas pasidalindavo ir mūsų puslapyje.
Prieš išvykstant iš Plungės, paprašėme kunigo Sauliaus atsakyti į keletą klausimų.
– Birželio 1-ąją sukaks 26 metai, kai Jus pašventino kunigu, o gegužės mėnesį sueitų 17 metų, kai atvykote į Plungę. Vadinasi, čia praėjo du trečdaliai Jūsų kunigystės metų – be abejonės, pačių brandžiausių metų. Kaip apibūdintumėte šį laikotarpį? Kuo Jums labiausiai įsiminė mūsų parapija?
– Plungės parapija turi gilias katalikiškas tradicijas. Juk ir bažnyčia čia – viena iš didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Žmonės čia geri, nuoširdūs, pamaldūs, dievobaimingi, pasižymintys vaišingumu ir geranoriškumu, mėgstantys ir pasilinksminti, ir „pakūtavoti“. Kiekvienas plungiškis – tai asmenybė, tiek senas, tiek jaunas. Taigi ne iš kelmo spirti plungiškiai, tikri žemaičiai. Jų nepastumdysi. Lietuviai šiaip jau įpratę pirma padaryti, o tik po to pagalvoti. Plungiškiai – kitokie, jie pirma pagalvoja, o tik tada padaro. Džiaugiuosi matydamas čia ir daug jaunų žmonių, ieškančių Dievo. Gaila tik, kad daug jaunimo išvažiuoja.
Man asmeniškai per tuos tarnystės Plungėje metus teko ir daug mokytis. Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigiau bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijas. Magistrantūros studijas per šį laikotarpį baigiau ir Liublino Jono Pauliaus II katalikiškame universitete. Esu dėkingas parapijiečiams, kad nuolat jaučiau jų palaikymą.
– Atsisveikindami su Jumis, ne vienas pagalvojame, kad nelengva bus liekantiems namuose gulintiems ar dėl sunkių negalių nebegalintiems nueiti į bažnyčią ligoniams. Jūsų apaštalavimas šioje srityje, kai kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį pėsčiomis apkeliaudavote visą Plungę, mums buvo neįkainojama Dievo Dovana. Ką Jums asmeniškai reiškia tarnystė ligoniams? Kokių dar pareigų teko turėti Plungėje?
– Pranciškonų misija – būti ten, kur labiausiai reikia. O lankyti ligonius mane paskatino šviesaus atminimo tuometinis klebonas Juozapas Pačinskas. Kiekvienam parapijoje dirbančiam kunigui skiriamos kokios nors pareigos: vienas paskiriamas dirbti su jaunimu, kitas – ruošti poras santuokai. Man teko rūpintis ligoniais. Pradėjau lankyti juos ligoninėje. Tada ligoninėse daug žmonių gulėdavo, dabar jau rečiau į ligoninę guldo, tik slaugos skyriuose ligonių daugiau. Išeidami iš ligoninės, žmonės prašydavo, kad ir namo grįžusius juos aplankyčiau. Vieni per kitus perduodavo, kur namuose yra gulinčių ligonių. Dauguma jų šiandien jau iškeliavę Amžinybėn.
Tarnystė ligoniams teikia tam tikrą džiaugsmą: matai, kaip nuostabiai veikia Dievo malonė, sustiprina ligonį, paruošia jį susitikti su Viešpačiu.
Plungėje dar teko eiti Blaivystės sąjūdžio bei Šaulių ir savanorių organizacijų kapeliono pareigas, būti Carito organizacijos reikalų vedėju.
– Galima sakyti, visas Jūsų pranciškoniškojo gyvenimo kelias nušviestas misionierystės. Prieš atvykdamas į Plungę, šešerius metus praleidote Sibire, vėliau, jau dirbant šioje parapijoje, teko važinėti ir į misijas Baltarusijoje. Ligonių lankymas, darbas Carito organizacijoje – taip pat tam tikra prasme misionierystė, artimo meilės tarnystė. Gal tai ir yra Jūsų tikrasis pašaukimas?
– 1986-ųjų vasarą, kai ką tik buvau baigęs seminariją ir paskirtas vikaru į Skuodą, į Lietuvą atvyko vokiečių delegacija iš Novosibirsko ir apsilankė pas Telšių vyskupą Antaną Vaičių, kuris globojo misijas Sovietų Sąjungoje. Vokiečių bendruomenės nariai prašė paskirti kunigą pastoracinei veiklai Sibire, nes jų klebonas buvo nuteistas kalėti. Tų metų gruodžio mėnesį ir apsigyvenau Novosibirske. Viena iš tuometinės mano veiklos sričių buvo katalikiškų bendruomenių lankymas ir kitose Sibiro vietovėse. Buvau susidaręs grafiką, kur ir kada turiu būti, nes turėjau aplankyti apie 30 parapijų.
Vieną savaitę per mėnesį praleisdavau Tomske, kadangi ten buvo gausu katalikų – lenkų, vokiečių, lietuvių, latgalių, išsibarsčiusių po visą didžiulę Tomsko sritį. Kitas aplankydavau kas tris mėnesius, kas pusę metų, nes atstumai tarp tų parapijų labai dideli. Dabar Vakarų Sibiro vyskupijoje yra apie 50 kunigų. Parapijose, kur bendruomenės dar tik mezgėsi, kur nuvažiuodavau kartą per tris mėnesius, dabar visur stovi gražiausios bažnyčios.
Ryšius su Baltarusijos lietuvių bendruomene užmezgė Vilniaus brolija. Vieno iš definitoriumų metu man, kaip turinčiam patirties, buvo pasiūlyta „skelbti Evangeliją slavų krašte“, kartkartėmis aplankyti lietuvių bendruomenę. Tačiau kelionės į Baltarusiją nutrūko prieš dvejus metus. Jos buvo uždraustos po to, kai per Vasario 16-ąją Minsko katedroje susirinkusi lietuvių bendruomenė sugiedojo Lietuvos himną.
Misionierystė visada lydėjo pranciškonus. Todėl turiu tik džiaugtis, kad galėjau būti naudingas Bažnyčiai ir Tėvynei.
– Kunigo gyvenimas paženklintas tuo, kad jis nepasilieka vienoje vietoje. Paklusnumas vyresnybei – ir vienas iš vienuolio įžadų. Jos sprendimu išvykstate pas brolius pranciškonus į Kauną. Kokie darbai ten Jūsų laukia?
– Pranciškonai turi įvairiausių įsipareigojimų ir misijų. O jų Lietuvoje nėra labai daug. Neseniai du broliai mirė Kanadoje, vienas paskirtas vyskupu. Todėl mane šiuo metu ir iškelia iš Plungės. Iki Naujųjų metų, kol Pranciškonų Kapitula nuspręs, kaip bus toliau dalijamasi pareigomis, eisiu visas lig šiol turėtas pareigas. Esu Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordino (OFS) Nacionalinis dvasinis asistentas ir Vilkaviškio pranciškonų pasauliečių dvasinis asistentas. Reikia pabaigti doktorantūros studijas Liubline. Be to, Kaune, Žaliakalnyje, pranciškonai rengiasi atidaryti Senelių namus bei „Domus pacis“ („Taikos namus“) atvykstantiesiems, jie įrenginėjami pačiame vienuolyne. Ir ten bus reikalinga pastoracija.
– Ko labiausiai norite palinkėti plungiškiams?
– Noriu iš visos širdies padėkoti už buvimą kartu, pastiprinimą geru žodžiu, už maldas. Linkiu neprarasti ryšio su tikėjimu, tėvų įskiepytomis vertybėmis. Su džiaugsmu sveikinu visus sulaukus Šv. Velykų – pačios svarbiausios mūsų tikėjimo šventės.
– Ačiū Jums, kad buvote mums Dievą prie žmonių ir žmones prie Dievo artinančio kunigo pavyzdys. Tegul tėviška Aukščiausiojo Ranka ir toliau Jus veda, kad visur, kur tik darbuositės, trauktumėte žmones arčiau Viešpaties, skleisdamas tikėjimo grožį ir Dievo gerumą.
