Plateliškių muzikų Alminų šeima yra atsidavusi etninės kultūros puoselėtoja. Sūnus Adrijus nuo mažens gyvena su tautiniu šokiu, pats groja, dainuoja. Jaunuolis studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje trombono specialybę, o šią vasarą grojo įvairiuose festivaliuose, kituose renginiuose. Kartu su seserimi Austėja Plateliuose atgaivino naktišokių šventę, sulaukusią didelio susidomėjimo ne vien regione, bet ir visoje Lietuvoje. Artimiausi naktišokiai, kuriuose laukiami visi norintys dalyvauti, vyks šių metų spalio 19-ąją Platelių kultūros namuose.
Apie naktišokius, muzikanto ir pedagogo kelią, liaudies meną Lietuvoje ir pasikalbėjome su Adrijumi Alminu.
– Papasakok apie savo šeimą. Ką prisimeni iš vaikystės? Ar jautei, kad tėvai sąmoningai Tave vedė etninės kultūros puoselėjimo keliu?
– Paprasčiausiai būni toje aplinkoje, niekas specialiai nesistengė vesti muzikanto keliu. Mudu su seserimi tiesiog ėjome iš paskos. Su tėvais vykdavome į darbą, muzikos mokyklą, ten leisdavome laiką. Keliaudavome drauge į folkloro ansamblių repeticijas, renginius. Su tėčiu mokiausi groti trombonu meno mokykloje. Niekas nevertė, norėjau pats.
– Plateliuose su šeima atgaivinai naktišokių tradiciją. Kaip kilo ši mintis?
– Naktišokių idėją sugalvojome pernai. Pirmąkart juos surengėme pavasarį, o dabar bus rudenį. Mes patys kas kiek laiko važiuojame į kitur organizuojamus naktišokius, kurių Lietuvoje nėra tiek daug. Teko juose dalyvauti Kelmėje, Varėnoje, Valakėliuose, Vilniuje, taip pat vienoje šokių stovykloje vasarą. Taigi sugalvojome patys rengti naktišokius. Viską suorganizavome mudu su Austėja, o tėvai parėmė daugiau iš buitinės pusės, kadangi dirba kultūros namuose.
– Ar pavyko pritraukti daug dalyvių į šį renginį? Kokiais būdais kvietėte žmones?
– Žmonių prisirinko pilni Platelių kultūros namai, o tai yra gana nemažas pastatas. Susibūrė maždaug trys ar keturi šimtai dalyvių. Vietos buvo ribotai.
Turime gana daug pažįstamų iš tradicinių šokių bendruomenės. Tokių šokėjų palyginti yra nedidelis ratas, tad įkeli skelbimą į kokią nors grupę socialiniuose tinkluose ir visi dažniausiai pamato. Taip pat įdėjome kvietimą Platelių bendruomenei feisbuke.
– Kokio amžiaus žmonės daugiausia susirenka?
– Į naktišokius susirenka nuo vaikų iki močiučių. Visa amžiaus amplitudė. Jaunimo, žinoma, norėtųsi daugiau, jį sunkiausia prisikviesti. Atvyksta žmonių iš visos Lietuvos.
Daugiausia atvyksta tie, kurie moka tuos šokius. Pasakai šokio pavadinimą, ir visi jau pradeda šokti. O tie, kurie nemoka, kopijuoja, žiūri, kaip kiti šoka. Dažnai būna ir taip, kad muzikantai groja melodijas, o šokėjai kaip moka, taip pagal jas ir šoka.
– Tai, kaip galima suprasti, susidomėjimo naktišokiais tikrai nestinga?
– Žinia pasklidusi plačiai, susidomėjimo netrūksta. Gal labiau jaudintis reiktų dėl to, kad per daug nebūtų žmonių (juokiasi). Latvijoje irgi tenka panašioje sueigoje dalyvauti jau daug metų, gal dvidešimt kokių, tokiame pat nedideliame miestelyje kaip Plateliai, kur salė dar mažesnė nei čia. Tai ten prisirenka tiek žmonių, kad netgi būna sunku apsisukti vietoje.
– Kokie jausmai aplanko matant tiek žmonių, besilinksminančių Tavo ir Tavo šeimos atgaivintuose naktišokiuose?
– Kai, galima sakyti, „iš oro“ suorganizavome pirmuosius naktišokius, atvykę muzikantai net neprašė atlygio, dalyvavo iš idėjos. Darėme viską patys, savo rankomis. Tas momentas, kai prisirinko pilna žmonių ir jau reikėjo pradėti renginį, labai pradžiugino. Buvau itin nustebęs, gera širdyje buvo. Renginys tikrai išėjo pavykęs. Emocijos puikios, žmonės džiaugėsi.
– Kaip vertini situaciją Lietuvoje – ar lietuviai pakankamai vertina liaudies meną?
– Atrodo, kad šiais laikais dauguma užmiršę liaudies meną. Net mokyklose daug kur nebemoko tokių tradicijų. Apskritai Lietuvoje tautiškumo yra didelis trūkumas. Man atrodo, kad liaudiška tapatybė itin svarbu. Tai mūsų prigimtis. Jeigu visa tai pamesime, būsime niekas, prarasime savitumą. O jį labai svarbu išsaugoti. Dabar toks nuopuolis, tačiau dėl to labai nebijau, nes tikiu, kad visas tas tautiškumas gali stipriai atsigauti.
– Kuo dar, be naktišokių planavimo, užsiimi šiuo metu?
– Dainuoju renginiuose, bet jau ne folklorą. Tai daugiausia būna Vytauto Kernagio dainos. Mėgstu bardų dainas. Pradėjau ir pats kurti, tačiau dar taip plačiai kūryba nesidaliju. Visa mano muzika, tiek atliekama, tiek kuriama, yra lietuviška. Tekstus dainoms dažniausiai imu poetų, tačiau kelis turiu ir savo.
Į koncertinę veiklą rimčiau įsitraukiau tik šią vasarą. Pernai grojau kavinėje džiazą, o šiuo metu užsiimu koncertais.
– Ką manai apie sekimą tėvų pėdomis – pedagogo kelią?
– Jau dabar dirbu mokykloje. Plateliuose yra dvi mokyklos: viena – iki devintos klasės bendrojo ugdymo, o kita – meno mokykla. Dirbu abiejose iš jų. Vienoje turiu folkloro būrelį, kuriame prižiūriu vaikus, su jais žaidžiame, šokame. Meno mokykloje turiu pučiamųjų pamokas, pagelbėju kitam mokytojui.
Su vaikais dirbti bent pernai man buvo iššūkis, gana sunkiai sekėsi susitvarkyti su grupėmis. Bet tai labai įdomi patirtis. Mėgstu būti su vaikais. Dabar tik reikia išmokti būti geru mokytoju.
– Kokių ateities vizijų turi, ką dar norėtum įgyvendinti?
– Visai neseniai surengiau savo autorinių dainų koncertą Plateliuose. Jis vyko lauke, ant kalno, netoli ežero. Buvo jaukus renginys. Tad jį būtų įdomu daryti dažniau, jeigu būtų poreikis. Apskritai turiu nemažai idėjų, ką dar norėčiau nuveikti. Plateliuose esame pradėję vyrų dainų programą. Jos metu dainuojame tradicines dainas, tačiau mintis yra tokia, kad susiburtų vyrai. Tokių dainuojančių vyrų susibūrimų nėra daug, kadangi dažniausiai folkloro ansambliuose bendrai dainuoja ir vyrai, ir moterys.
Minčių ateičiai atsiranda visada, reikia tik daryti.
– Kokį palinkėjimą ar raginimą nori perduoti skaitytojams?
– Kad visi pradėtų dažniau šokti liaudies šokius ir atvažiuotų į Platelius. Jeigu nemoka šokių, tai bus puiki galimybė išmokti. Gali ir tie, kurie visai nėra šokę. Tam ir organizuojame, šokiai yra gana paprasti. Visada susirenka nemokančių, todėl bijoti tikrai nereikia. Vienišas neliksi. Juolab kad šokiai yra gera vieta su kuo nors susipažinti ir užmegzti naują draugystę.
