Laiko tėkmė vejas mus į priekį, ir vėl priartėjome prie didžiųjų, gražiųjų metų švenčių. Laikas, kurį turėsime, kad pasiruoštume Kalėdoms, – malonės metas. Vadiname šį gražų ir prasmingą laikotarpį adventu. Laikas, pilnas laukimo, kviečiantis į rimtį ir susikaupimą, primenantis, jog žmogaus egzistencijoje reikalingas maldos gyvenimas, dvasinis augimas.
Koks turėtų būti adventas katalikui? Kristaus gimimo belaukiant ir jam ruošiantis, matyt, turėtume gerai išanalizuoti, kokios vertybės svarbiausios mūsų gyvenime.
Adventas – laukimo, rimties, vilties, maldos ir susikaupimo metas prieš šv. Kalėdas. Šio prasmingo laikotarpio pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiančio atėjimą. Šis laikas skirtas Jėzaus Kristaus atėjimo – gimimo – laukimui įprasminti. Nuo IV a. Bažnyčia kviečia įprasminti Kristaus gimimo laukimą gyvenant rimties, maldos, gerų darbų darymo laiką.
Šiuo laikotarpiu tikintieji kviečiami labiau atsigręžti į esmines vertybes, susirūpinti savo dvasiniu gyvenimu, daugiau laiko skirti maldai ir atgailai. Kiekvienas žmogus, krikšto sakramentu priklausydamas Bažnyčiai, kviečiamas pasninkauti ir stengtis pastebėti šalia esantį žmogų, kuriam reikia pagalbos, užuojautos, gero žodžio, paramos.
Gimstantis Kristus skelbia pasauliui meilės, vilties ir tikėjimo žinią, o mes kiekvienas turime būti tos žinios nešėjai pasauliui. Advento laikas – keturios savaitės, kad galėtume melstis, pasninkauti, atgailauti, daryti vieni kitiems gera, sekmadieniais dalyvauti šv. Mišiose, atlikti nuoširdžią išpažintį, dalintis vieni su kitais meile ir supratimu.
Advento esmė – malda, pasninkas, išmalda, atgailos dvasia – neturi būti nustumta ir užmiršta. Šios rimties, susikaupimo dvasios neturi nustelbti prieššventinis anksti prasidėjęs šurmulys. Svarbiausia ne išorė – svarbiausia tikra vidinė kalėdinė dvasia. Tegul šiame pašėlusiame bėgime, besibaigiant metams ir artinantis Didžiosioms šventėms, pajėgsime tinkamai pasiruošti Kristaus atėjimui. Paruoškime savo širdis, atlikdami prieš Kalėdas išpažintį, dalyvaudami pamaldose, sustiprinti sakramentais. Tegul mūsų širdyse, kupinose tikėjimo, vilties ir meilės, Kalėdų rytą užgims Kūdikėlis Jėzus.
Adventas mums duotas tam, kad galėtume dar daug ką nuveikti tobulindami save, augdami dvasia, sėdami aplink save rimtį, gėrį, meilę ir grožį, paremtus tikruoju tikėjimu ir viltimi. Vertinkim ir branginkim Laukimo laiką – Adventą. Išgirskime Bažnyčios kvietimą šv. Jono Krikštytojo žodžiais, kurie mums nurodo viso šio laikotarpio programą – ištiesinti ateinančiam Viešpačiui savo širdies kelių ir takų vingius, nukasti savo nuodėmių kalnus ir kalvas, užlyginti savo gyvenimo duobes ir smegduobes, išbristi iš įvairių liūnų ir baimių. Nuvalyti savo širdis ir sąžines, keisti savo gyvenimus, kad mūsų dvasios namai būtų tinkami Kūdikėlio užgimimui.
Sunkmetis kviečia mus susitelkimui, tarpusavio supratimui, užuojautai ir pagalbai. Advento metu pasiruoškime Kalėdoms, pastebėdami šalia esantį, pasidalindami su kitu savo laiku, geru žodžiu, malda, kantrumu, viltimi, tikėjimu, meile. Jei turime galimybių, padėkime materialiai tiems, kuriems to labiausiai reikia. Verta pagalvoti, ką kilnaus ir gražaus nuveikti per adventą, kad išgyventume tikrąsias Kalėdas. Šios šventės tebūna kupinos tikėjimo, ramybės, pasiaukojimo ir Dievo artumo, Dievo, tapusio žmogumi – Kūdikiu, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų tikrąjį gyvenimą. Kurkime savo gyvenimą drauge su Kristumi, kad į mūsų namus ateitų tikrosios Kalėdos.
Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas, kan. teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS