Advokato namelyje „Čiurlioniukams“ vietos nebeliks?

 

„Su muziejaus direktoriumi Alvidu Bakanausku seniai turėjome idėją pradėti dirbti su vaikais, bet vis neturėjome kaip: trūko tinkamų sąlygų. Advokato namelis po renovacijos buvo patikėtas muziejui. Kai pradėjome mąstyti apie jo įveiklinimą, tai iškart supratome, kad būtent dailės studiją vaikams norime atidaryti“, – dar praėjusių metų vasarą išsipildžiusia svajone džiaugėsi Žemaičių dailės muziejaus dailininkė-dizainerė ir vaikų dailės studijos „Čiurlioniukai“ vadovė Jūratė Motužienė. Gali būti, kad nuo 2022 metų rudens aidintis vaikų šurmulys Advokato namelyje nutils. Tokia naujiena ketvirtadienį Plungės rajono savivaldybės tarybos posėdyje pasidalijo politikas Liudas Skierus.

Užkliuvo laikas

„Kadangi dažnai lankausi Plungiškių draugijos būstinėje Advokato namelyje, girdėjau, kad „Čiurlioniukai“ skundžiasi, jog jiems nebeilgai teks džiaugtis tomis patalpomis. Kad kažkam prireikė patalpų, kur labai gražiai vyksta vaikų ugdymas“, – tokią užuominą posėdyje mestelėjo L. Skierus.
Atsakydamas į klausimą meras Audrius Klišonis akcentavo, jog, jo manymu, nėra normalu, kad pastato, kurio remontui nemažai lėšų skyrė Savivaldybė ir Kultūros ministerija, patalpose veikla vyksta tik keturias valandas per savaitę ir jomis niekas kitas negali naudotis (turima galvoje „Čiurlioniukus“ – aut. past.). „Labai panašu, kad tos edukacijos, kurios ten vyksta, – privatus biznelis“, – savotiškus kaltinimus metė rajono vadovas. Anot jo, „Čiurlioniukams“ siūlyta veikla užsiimti kitose patalpose. Viena iš jų – Žemaičių dailės muziejuje esanti didžiulė patalpa, kur įrengta studija, tinkanti piešimui. Taip pat šalia Advokato namelio esančios vaikų bibliotekos antrame ir trečiame aukšte yra patalpos, kuriose taip pat galėtų rinktis „Čiurlioniukai“.
„Tikrai džiaugiamės, kad žmonės rodo iniciatyvą ir vykdo savo privačią veiklą, bet ta privati veikla turi būti vykdoma pagrįstai. Mintis, kad iš Oginskių rūmų papildomai galime perkelti paslaugų į Advokato namelį, manęs netenkina. Jei tos paslaugos teikiamos muziejuje, tai jos ten ir turi būti teikiamos“, – buvo kategoriškas meras. Jo žodžiais tariant, iki gegužės 1-osios muziejaus direktorius pažadėjo pateikti grafiką, kaip naudojamos patalpos ir kaip turėtų būti didinamas patalpų užimtumas.
Išklausęs mero atsakymą L. Skierus dar labiau suintrigavo: „Ar ten nėra numatyta kažkam darbo vieta?“ Žinoma, jei ir yra tokių minčių, tikėtis tiesaus atsakymo net nereikėtų, tad dar kartą apeliuota į tai, kad patalpos turi būti naudojamos teisėtai ir negali būti naudojamos asmeniniam verslui.
„Būtų smagu, kad ten neatsisėstų koks biurokratas, nes tada mes eisime jam pažiūrėti į akis“, – diskusiją užbaigė L. Skierus.
Jei neteks patalpų, „Čiurlioniukų“ neliks
Norisi tikėti, kad politiko užuominos – tik spėliojimai, bet, reikia pripažinti, įtarimų kelia vien tai, kad dvejus metus veiklą vykdę „Čiurlioniukai“ užkliuvo tik dabar. Sakysite, valdžia pasikeitė prieš metus. Taip, su tuo galima sutikti, bet ar tik pradėję darbą naujai išrinktieji neturėjo griebti jaučio už ragų ir išvilkti į dienos šviesą visų nedorybių?
Norėjome išgirsti ir J. Motužienės nuomonę. „Jei neleis mums pasilikti Advokato namelyje, su liūdesiu turėsiu vaikams pažvelgti į akis ir pasakyti: „Atsiprašau, vaikai, bet mes nebeturime namų“, – apgailestavo moteris.
Anot J. Motužienės, jei Oginskių rūmuose būtų tinkamų patalpų, „Čiurlioniukai“ jau seniai būtų ten piešę, o ne laukę Advokato namelio. Kalbėdama apie bibliotekos patalpas, ji išvardijo ne vieną priežastį. Visų pirma piešimas reikalauja atskiro pasiruošimo, daug įvairių priemonių. O bibliotekoje tose pačiose patalpose vyksta renginiai, edukacijos. „Įsivaizduokit, kiek dėžių turėtume iškraustyti prieš kiekvieną užsiėmimą ir kiek jų susidėlioti atgal po užsiėmimo. Tai menų studija, reikalaujanti atskiro pasiruošimo. Kiek mes turime dažų, teptukų, stiklainiukų“, – kalbėjo „Čiurlioniukų“ vadovė.
Užsiminus, kad viena iš priežasčių, kodėl kėsinamasi atimti patalpas, – tik keturios valandos veiklos per savaitę, J. Motužienė tikino, jog tai ne visai tiesa. Patalpose rengiamos Žemaitijoje niekur nevykdomos edukacijos – piešimas neoninėmis spalvomis, į kurias atvyksta mokinių ne tik iš mūsų, bet ir iš kaimyninių rajonų.
Dar vienas mero mestas priekaištas – asmeninis verslas Savivaldybei priklausančiose patalpose. Pasak dailininkės-dizainerės, buvo vykdomas eksperimentas, ar atsirastų norinčių piešti suaugusiųjų. Nors ir nedaug, tačiau norinčių atsirado. „Kelios moterys susirinkdavo, susimesdavo po kelis eurus priemonėms ir taip praleisdavo laiką. Galvojome, kaip tą reikalą teisingai įforminti, bet jei čia toks didelis biznis ir dėl to reikia atimti patalpas, vadinasi, liks spalvinti skaičiukus“, – paaiškino J. Motužienė.
Pasidomėjus, kiek „Čiurlioniukai“ turi laiko apsispręsti ir bandyti įrodyti patalpų reikalingumą, atsakymas šiek tiek šokiravo. „Buvo pasakyta, kad išsikraustyti reikia iki balandžio 29 dienos. Arba aš niekur nesikraustysiu, arba jei išsikraustysiu, tai su viskuo ir visam. Taip sakau ne iš piktumo, o dėl to, kad neturime kitos tinkamos vietos. Pasakymas, kad yra patalpos, nereiškia, kad jos mums tinkamos, – kalbėjo J. Motužienė. – Man atrodo, kad čia paprasčiausia politika. Jei jau kas nors nori atimti patalpas, anksčiau ar vėliau ras kabliukų ir vis tiek atims.“
Dėmesys nustebino direktorių
Toks netikėtas didelis mero ir Savivaldybės administracijos dėmesys „Čiurlioniukams“ ir jų veiklai nustebino ir patį Žemaičių dailės muziejaus direktorių A. Bakanauską. Jis patvirtino gavęs iš mero užduotį pateikti informaciją, kokios veiklos buvo vykdomos, kokios bus vykdomos.
Vadovo teigimu, tos mero įvardytos keturios valandos – fiksuotas laikas, kurį užima „Čiurlioniukai“, o kur dar minėta edukacija su neoninėmis spalvomis. Be to, ir planų jau turima: piešimas ant vandens, ketinama plėsti meninius užsiėmimus ne tik su vaikais, bet ir suaugusiaisiais, neįgaliaisiais, įsigyti keramikos degimo krosnį ir vesti keramikos užsiėmimus.
„Gal kažkiek ir dubliuojamės su meno mokykla. Bet meno mokykla turi griežtą programą, o čia viskas vyksta daug laisviau. Ir vaikams tie užsiėmimai patinka, Jūratė jiems jau kaip mama. Dabar tik įsibėgėjame. Tikrai buvo keista. Pastatas suremontuotas su paskirtimi – pritaikyti kultūros veiklai. Tą ir darome. Diskutuojame ir ieškome būdų, kaip padaryti, kad Advokato namelis būtų „gyvas“ visą dieną. Bus labai apmaudu, jei reiks atsisakyti „Čiurlioniukų“, – kalbėjo A. Bakanauskas.
Kai vyksta diskusijos dėl mokyklų, darželių statymo ar blogiausiu atveju uždarymo, politikai mėgsta vieni kitiems „minti ant sąžinės“, kad vaikai – mūsų ateitis. O kaip šiuo atveju? Ar tie su nekantrumu užsiėmimų laukiantys apie 30 vaikų jau ne mūsų ateitis? Ar tikrai viską reikia matuoti pinigais? Gal kartais užtektų pasižiūrėti į laimingus vaikų veidus ir abejonės išsisklaidytų? Taip, pagal įstatymo raidę rajono vadovas – teisus, bet, kaip pats dažnai sako, „galima pasižiūrėti kūrybiškai“. O gal tikrai šuo pakastas visai kitur?