Mokytoja, kraštotyrininkė Veronika Simutienė sunkiai tramdo jaudulį, kai pradeda kalbėti asmeniškai jai labai svarbia tema – apie Nepriklausomos Lietuvos istoriją. Kadangi šie metai ypatingi – minimas valstybės atkūrimo šimtmetis, prisiminimai vis dažniau nuklysta į tuos laikus, kai dėl laisvės reikėjo kovoti tiesiogine šio žodžio prasme. V. Simutienė – savo krašto patriotė, etninės kultūros puoselėtoja, kuriai mūsų šalies istorija yra labai svarbi, todėl prisiminimas tų žmonių, kurie stojo ginti Lietuvos nepriklausomybės plikomis rankomis, jai ypač svarbus. Pedagogės surinkta informacija rodo, kad ir jos tyrinėjamose Aleksandravo apylinkėse būta žmonių, kuriems nesvetimas buvo gimtos šalies laisvės troškimas. Tie laisvės kovotojai – savanoriai Stasys Žiobakas, Jonas Stankus, Pilypas Stuopelis.
Ne be priežasties V. Simutienei vietiniai žmonės suteikė Aleksandravo garbės piliečio vardą. Kaip žinome, ši moteris įkūrė Aleksandravo krašto muziejų „Mėjga“. Surinko Aleksandravo kaimo mokyklos, Pakutuvėnų, Mamių, Dyburių, Baltmiškių, Aleksandravo kaimų istorijas, gyventojų prisiminimus. Būtent kalbantis su žmonėmis daugiausia sužinota ir apie šiose apylinkėse gyvenusius savanorius. Jie, kaip ir visi kiti gimtos šalies nepriklausomybės ginti stojusieji, parodė stebėtiną valstybingumo pojūtį. Ar tai svarbu šiandienos Lietuvos piliečiams? „Žmonės dabar yra suskaldyti, o tada buvo kaip vienas kumštis“, – mįslingai nutęsė kraštotyrininkė Veronika.
Dar tarybiniais laikais pradėjusi kaupti kraštotyrinę medžiagą, V. Simutienė pastebėjo, kad jos pašnekovai, dalydamiesi prisiminimais, turėdavo nuotraukų, kuriose įamžinti žmonės, įvykiai ar organizacijos, susiję su tuo laikotarpiu, kai reikėjo kovoti už savo nepriklausomą valstybę. Nieko keisto, kad tada papasakoti ką nors daugiau žmonės vengdavo, o ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę dar ilgai visko, ką iš tikrųjų pamena ir žino, nepasakojo ar net išsigindavo pasakytų žodžių. Galimų represijų baimės taip lengvai neatsikratysi. Nepaisant to, informaciją apie Aleksandravo kaimo apylinkių laisvės kovotojus savanorius V. Simutienei pavyko sukaupti.
Jonas Stankus – geraširdis patriotas
V. Simutienės turimomis žiniomis, savanoris Jonas Stankus gimė 1900-aisiais Baltmiškių kaime. Dar neturėdamas nė dvidešimties metų nesudvejojo, kai reikėjo apsispręsti dėl kovos už Lietuvos laisvę. „Tie vaikeliai išėjo ir padarė savo darbą, nors žinojo, kas jų laukia. Ėjo plikomis rankomis, pametę šakes, neturėjo jokios specialios aprangos, nieko. Išėjo laisvės kovoti, nes lenkai ir bolševikai veržėsi į Lietuvą“, – sakė kraštotyrininkė.
J. Stankus buvo pasiturinčių ūkininkų sūnus. Vedamas patriotinių jausmų, jis atsidūrė laisvės kovotojų gretose. Už tai nemažai iškentėjo. Papuolęs į priešų apsiaustį buvo suimtas, įkalintas Lenkijoje. Aprengtas skarmalais, išsekęs, jis buvo vežiojamas ir rodomas žmonėms kaip pavyzdys lietuvio, kuris nori kurti savo valstybę – esą ar tokių žmonių valdoma šalis gali egzistuoti kaip savarankiška ir nepriklausoma… Po įkalinimo grįžęs namo J. Stankus ilgai nebegyveno: mirė sulaukęs 44 metų. „Spėjama, kad gal dėl kokios užkrečiamos ligos, nes tuoj po jo mirties užgeso ir žmonos gyvybė“, – paaiškino kraštotyrininkė V. Simutienė. Aišku, prie greitos savanorio mirties prisidėjo ir išgyvenimai kovojant dėl laisvės, represijos.
Kaip laisvės kovų dalyviui J. Stankui buvo padovanota 12 hektarų žemės, tačiau ją jis perleido savo giminaičiui, kuris gyveno skurdžiai, buvo bežemis, augino daug vaikų. Toks poelgis Joną pažinojusių žmonių nenustebino. J. Stankų aplinkiniai apibūdino kaip itin geros ir jautrios širdies vyrą, kuriam žmoniškumas, atjauta artimą ištikus nelaimei buvo lygiai taip pat svarbu kaip meilė gimtam kraštui. „Jo šeimoje buvo skatinamas patriotizmas, vienybės jausmas“, – teigė V. Simutienė.
Aleksandrave ir šiandien gyvena J. Stankaus palikuonys – anūko Jono Stankaus šeima. Pats sulaukęs dviejų vaikų – dukters Akvilinos ir sūnaus Jono, savanoris turbūt džiaugtųsi ir didžiuotųsi matydamas, kad jo šeima turi išsaugojusi gražią tradiciją: Aleksandrave gyvenantis jo anūkas Jonas užaugino sūnų Joną, kuris taip pat pirmagimį sūnų pavadino Jonu…
Laisvės kovotojas J. Stankus palaidotas Pakutuvėnų kapinėse.
Pilypas Stuopelis – surastas netikėtai
Pristatydama kitą savanorį Pilypą Stuopelį, V. Simutienė apgailestavo, kad su juo susijusios informacijos turima mažiausiai. Apskritai, kad Aleksandravo apylinkėse buvęs toks žmogus, kuris savanoriškai gynė gimtą šalį, ji sužinojusi netikėtai, kai nagrinėjo internete viešai prieinamą Lietuvos savanorių sąvadą.
Į savanorius P. Stuopelis išėjo iš Čigonalių kaimo. Daugiau biografijos faktų atskleisti nelabai pavyko, tuo labiau kad apie tėvą, kaip laisvės gynėją, nieko neužsiminė ir su V. Simutiene bendravęs jo sūnus. Pastarajam teko išgyventi Sibiro tremtį. Galbūt šie sunkūs išgyvenimai ištrynė prisiminimus apie tėvo žygdarbius, o gal, kaip pastebėjo kraštotyrininkė, tam tiesiog nebuvo suteikta prasmė.
Žinoma, kad P. Stuopelis buvo stambus ūkininkas, kad užsiėmė arklių auginimu. Labai išmanęs savo darbą, nes puikiai išmuštruodavo šiuos gyvulius. Bendradarbiavo su Lietuvos kariuomene: P. Stuopelio arkliai buvo pristatomi Plungės kariniam daliniui, ulonams.
Stasys Žiobakas –
plačios širdies žmogus
Dyburių kaime ir dabar dar stovi namas, menantis tuos laikus, kai jame gyveno savanoris Stasys Žiobakas. Nors autentiško pastato išlikusi tik dalis, laiko paženklintas trobesys išsaugotas jo dukros Stanislavos Žiobakaitės-Navardauskienės šeimos dėka. Moteris – solidaus amžiaus, bet ne dėl to sunkiai mena tėvą – jis mirė, kai ji tebuvusi ketverių metų. „Iš mamos pasakojimų, kaimynų, žinau, kad tėvas buvo išėjęs savanoriu į karą, kad vėliau parėjo iš tos Rusijos kone pėsčiomis, o po to ir ilgai nebegyveno, nes sveikata buvo labai pašlijusi po tremties. Susirgo labai, nuolatinis ligonis buvo“, – išlikusiais prisiminimais dalijosi Stanislava.
S. Žiobakas gimė 1895 metais. 1919-aisiais išėjo kartu su broliu Juozu savo noru ginti Lietuvos nepriklausomybės. Brolis žuvęs, o Stasiui pavyko išsaugoti gyvybę. „Stasys grįžo ir išliko Lietuvos patriotas, tėvynės gynėjas. Jis įstojo į Šaulių organizaciją. Nešiojo šaulio uniformą, su kuria dažnai ateidavo į kaimo vakaruškas. Buvo geras šaulys“, – apie S. Žiobaką savo prisiminimus V. Simutienei yra išsakę savanorio kaimynai Adolfas ir Albina Vilkai.
Nors pasisekė išgyventi kovojant dėl gimtos šalies laisvės, represijų išvengti S. Žiobakui nepavyko: sukūrusį šeimą, auginantį keturis vaikus vyrą 1945 metais suėmė už tai, kad buvo Lietuvos savanoris, ir išvežė į Kareliją. Po poros metų jis grįžo, tačiau netrukus, 1948-aisiais, mirė. Tėvo sugrįžimo į namus momentą S. Navardauskienė mena iš mamos pasakojimų. Sako tuo laiku pas juos „kveteravusi“ viena mergina. Ši vėlų vakarą nuėjusi į tvartą ir parbėgusi išsigandusi. „Jėzus Marija, Žiobakiene, tavo vyro „dūšia“ parėjo“, – iš išgąsčio pabalusi pasakė ji. Pasirodo, Stasys tikrai tą vakarą grįžo namo iš lagerio ir pirmiausia užsuko apsižvalgyti po šeimos ūkį. Buvo visas sumenkęs, išsekęs, todėl ir palaikytas už mirusią sielą…
S. Žiobakaitė-Navardauskienė pasakojo, kad jų šeimai, gyvenusiai be tėvo, teko patirti daug vargo, trūko visko: ir šilto būsto, ir maisto. „Todėl dabar, kai visi skundžiasi, kaip yra blogai gyventi,
visada sakau, kad jūs tikrai nežinote, kaip iš tikrųjų viskas gali būti blogai“, – graudinosi Stanislava.
Pažinojusiųjų atmintyje S. Žiobakas išlikęs kaip geras, jautrios ir užjaučiančios širdies žmogus. Tokia buvusi ir jo žmona Ona. Nepaisant patiriamo vargo, šeima rūpinosi ir globojo našlaičius – vietos jų plačiose širdyse visiems gyvenimo skriaudžiamiems žmonėms pakako.
S. Žiobakas yra palaidotas Kartenos miestelio kapinėse. „Jei tėvas būtų gyvas, jam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis būtų be galo didelė šventė, juk jis kovojo dėl tos laisvės“, – yra įsitikinusi S. Navardauskienė.
Kaip pastebi V. Simutienė, Aleksandravo apylinkių savanoriai buvo tie žmonės, kurie savo veikla, idėjomis būrė vietinius gyventi patriotinėje aplinkoje, suaktyvino kultūrinį gyvenimą – taip tarsi tęsė savo misiją, kurią pradėjo kovodami už Lietuvos laisvę.
