Neseniai Alsėdžių gimnazijos bendruomenė rinkosi į gražią šventę, kuri buvo ne tiek linksma, kiek nuoširdi, jausminga, nostalgiška. Tai anglų kalbos mokytojo Antano Vaitkevičiaus, mokyklai paskyrusio net 43-ejus savo gyvenimo metus, išlydėtuvės į užtarnautą poilsį. Atslūgus graudokos šventės jauduliui, pakalbinome pedagogą – apie mokyklą ir mokinius, šeimą ir vaikų pasiekimus, per pastarąsias savaites atrastą laiką knygoms ir internetui.
A. Vaitkevičius sakė esąs grynų gryniausias žemaitis, tikrų tikriausias alsėdiškis. Čia jis gimė, užaugo, visą amžių nugyveno ir tik penkeriems metams studijuoti į Vilniaus universitetą buvo pabėgęs. „Universitete baigęs anglų filologiją, gavau paskyrimą mokytojauti. Iš keleto variantų pasirinkau gimtuosius Alsėdžius. Pamaniau, kad čia jausiuosi geriausiai. Taip ir buvo – pasilikau visam laikui. Manau, kad esu patologiškai sėslus“, – juokavo ponas Antanas.
Pasidomėjus, kodėl pasirinko tais laikais ne itin populiarią anglų kalbą, A. Vaitkevičius atsakė, kad būti mokytoju jis net negalvojęs, tiesiog norėjęs šią kalbą mokėti.
„Skaityti išmokau neturėdamas nė penkerių metų. Skaičiau daug ir godžiai, todėl namuose turimų knygelių neužteko. Jų gaudavau iš kaimo inteligentų, o paskui mama mane nuvedė į biblioteką, – prisiminimais dalijosi alsėdiškis. – Kai pradėjau lankyti pirmą klasę, labai džiaugiausi, kad jau be mamos galėsiu eiti į biblioteką.“
Mokydamasis vidurinėje Antanas nemažai laiko skyrė skaitymui, jam patiko daug žinoti, nuolat plėsti savo akiratį. „Tada supratau, kad mokėdamas anglų kalbą, kuri man skambėjo lyg muzika, galėčiau skaityti angliškas knygas ir dar daugiau visko sužinoti. Mokiausi jos savarankiškai, o baigęs vidurinę įstojau studijuoti. Ką su ta anglų kalba veiksiu baigęs universitetą, galvos nesukau“, – smagiai kalbėjo vyras.
Po studijų, 1971-aisiais, A. Vaitkevičius pagal paskyrimą atvyko į Alsėdžių mokyklą. Atidirbęs tiek, kiek priklausė (trejus metus), nusprendė, kad mokytojauti – ne jam. Įsidarbino tuometinėje Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje techninės informacijos inžinieriumi, tačiau dirbo neilgai – dvejus metus. „Tada supratau, kad man trūksta techninio išsilavinimo, kad darbe negaliu atsiskleisti, ir nutariau, kad geriausia man vis dėlto būtų grįžti prie anglų kalbos. Juolab kad Alsėdžių mokykla dar ir butą pasiūlė“, – prisiminė Antanas. Taigi po dvejų metų pertraukos jis grįžo į mokyklą ir daugiau iš jos – nė krust.
Ponas Antanas sakė nebuvęs tas pedagogas, kuris be mokyklos šurmulio nebūtų įsivaizdavęs savo gyvenimo. Tačiau viską, ką darė, stengėsi atlikti sąžiningai ir iš visos širdies – kad neliktų spragų, kad moksleiviai per jį nepakliūtų į keblias situacijas. „Buvo vaikų, kuriems pavykdavo žinias įsiūlyti, bet buvo ir tokių, kurių neišeidavo sudominti. Iki šiol prisimenu mokinius, su kuriais ypač lengvai rasdavau bendrą kalbą, didžiuojuosi jais“, – kalbėjo A. Vaitkevičius. Jis paminėjo Liuciją Birškytę, kuri Jungtinėse Amerikos Valstijose įgijo mokslo laipsnį, viename iš Prancūzijos universitetų dirbančią Aliną Statkutę, dabar studijuojantį Paulių Kačkauską, anglų ir kinų kalbų besimokiusią Kristiną Pereverzevą, anglų kalbą pasirinkusias Deimantę Tumkutę ir Dovilę Varanavičiūtę bei daug kitų.
Pasak pedagogo, Alsėdžių mokykla turi puikią aurą. Įstaigos kolektyvas – puikiai sutariantis, o mokiniai – net ir patys prašmatniausieji – čia tampa geresni. „Jie muzikuoja, dainuoja, šoka, dalyvauja kariniuose ir šaulių užsiėmimuose. Taigi netinkamai veiklai jiems tiesiog nelieka laiko. Džiaugiuosi, jog mūsų direktorius Leonas Mockūnas ėmėsi iniciatyvos, kad mokykla pasirinktų pilietinio-patriotinio ugdymo pakraipą. Jo sumanymas ir pastangos padėjo įstaigai išlikti ir sutvirtėti“, – įsitikinęs ponas Antanas.
Alsėdiškiai pasakytų, kad A. Vaitkevičius – ne tik puikus pedagogas, anglų kalbos specialistas, bet ir labai visuomeniška asmenybė. Jis daug prisidėjo renkant medžiagą apie 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą alsėdiškį Stanislovą Narutavičių. Ponui Antanui susipažinus su Belgijoje gyvenančiais Marija ir Ronaldu Beiliais į Alsėdžių mokyklą atkeliavo pirmieji kompiuteriai ir daug knygų. Be to, jis – gimnazijos himno autorius. „Nuo ketvirtos klasės grojau triūba, universitete – altu. Taigi supratimą apie muziką turiu. Sužinojęs, kad mokyklai reikia himno, ryžausi jį kurti. Nors klavišiniais groju tik vienu pirštu, gana lengvai „išbaksnojau“ melodiją, o prie jos ir tekstą pritaikiau. Tikrai nebuvo sunku – vienas malonumas“, – šmaikštavo mokytojas.
Be to, kad yra pedagogas, A. Vaitkevičius – dar ir šeimos vyras, keturių vaikų tėvas, dviejų anūkių senelis. Pirmoji žmona, kuri mirė 1987-aisiais, Antanui padovanojo dukrą Silviją ir sūnų Simoną. Antroji – Zina, su kuria ligi šiol kartu gyvena, – dar dvi dukras – Mildą ir Emiliją. Pono Antano sūnus – užsienyje laimės ieškantis ekologas, jauniausioji dukra Emilija Vilniuje studijuoja slaugą ir dirbdama šį darbą jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Silvija ir Milda pasuko tėčio pėdomis – abi anglų kalbos specialistės. Silvija mokytojauja Alsėdžiuose (tėvas jai užleido savo kabinetą), na, o Milda anglų kalbą dėsto vienoje iš Ispanijos mokyklų.
Paklaustas, kaip išnaudoja atsiradusį laisvą laiką, ponas Antanas nusišypsojo: „Taip, laisvo laiko atsirado, bet neliko įtampos, skubėjimo, kurie buvo dirbant. Ir tai man patinka. Namuose turiu didelę biblioteką, tad mano laisvalaikį praryja knygos. Rytais visada skaitau angliškas knygas, vakarais – lietuviškas. Na, o dieną turiu įvykdyti žmonos paliktas užduotis, be to, internete daug įdomybių. Kartais jame valandų valandomis naršau, būna, kad net pasiklystu.“
