Paukščiai į lizdus sugrįžta pavasarį, o emigrantai į tėviškę dažniausiai parvažiuoja vasarą. Aplanko artimuosius, draugus, pavažinėja po gimtąją šalį ir vėl pakelia sparnus… Vos kelioms dienoms į Giliogirį aplankyti čia gyvenančios mamos sugrįžo ir mūsų kalbinta Aušra Šimkienė su šeima.
A. Šimkienė dabar gyvena Ipsvičo miestelyje, kuris nutolęs nuo Londono maždaug 200 kilometrų. Svečioje šalyje jauna moteris su sūnumi Džiugu įsikūrė prieš dvejus metus ir, kaip pati sako, nei tada, nei dabar, po „Brexit“ sprendimo, nėra susidūrusi su vietos gyventojų priešiškumu. „Gyvename labai ramiai ir saugiai. Dauguma kaimynų – vyresni britai. Mano vaikai gatvėje iš jų sulaukia daug malonaus dėmesio. Žaviuosi šia šalimi. Man patinka, kad mieste sutikti žmonės šypsosi, kad prekybos centro kasininkės malonios ir paslaugios, o darbininkų ir darbdavių santykiai pagrįsti supratimu ir pagarba.“
Dvidešimt septynerių metų lietuvė šiuo metu nedirba – namuose augina dukrytę. Tačiau pasidarbuoti Anglijoje jai teko. Atvykusi į šalį, kaip ir visi neseniai emigravę žmonės, darbo ieškojo per agentūrą. Dirbo viską, kas buvo siūloma – plovė jachtas, pakavo prekes sandėlyje, kol galiausiai buvo nusiųsta į ekologiškos daržininkystės ūkį, vietinių gyventojų vadinamą ferma. Aušra ūkyje rankomis ravėjo daržoves. Ilgos bulvių, porų, svogūnų vagos – ir taip kiekvieną dieną. Vėliau angliškai kalbanti moteris gavo kiek lengvesnį darbą – pakuoti daržoves. „Dirbome sunkiai, tačiau nuovargį atsvėrė neprastas uždarbis ir pagarbus darbdavių požiūris į dirbantį žmogų. Viršininkai supratingi, atjaučiantys. Jokių problemų išsiprašyti iš darbo, jeigu prastai jautiesi ar turi kitų neatidėliotinų reikalų. Lietuvoje studijavau, dirbti neteko, tačiau iš to, ką pasakoja pažįstami, čia darbdavių ir darbininkų santykiai anaiptol ne tokie geranoriški ir pagarbūs“, – kalbėjo A. Šimkienė.
Sezono metu kartu su Aušra ūkyje dirbo maždaug dvidešimt darbininkų. Tik keli jų – britai, kiti – atvykėliai iš svetur. Darbdavių pavedimu darbininkais, atsiųstais iš agentūros, rūpinosi traktorininkas Stiuartas. Išsituokusi moteris greitai pajuto išskirtinį vienišo anglo dėmesį. Tarp jaunų žmonių užsimezgė šilti jausmai, tad po kelių mėnesių draugystės jiedu išsinuomojo butą ir pradėjo gyventi kartu. Dabar Aušros ir Stiuarto dukrytei Lailai – metai ir trys mėnesiai.
A. Šimkienė neslepia, kad į Lietuvą grįžo ne tik pasisvečiuoti, aplankyti mamos ir brolių. Pora žvalgosi vietos vestuvėms. „Kitą vasarą planuojame susituokti. Noriu šventės Lietuvoje. Mano mylimasis su tuo sutinka, tik niekaip negali patikėti, kad vestuvės pas mus švenčiamos kelias paras. Jam keista, kad jaunieji turi viskuo pasirūpinti – Anglijoje svečiai ne tik patys susiranda kur apsistoti, bet ir už gėrimus užsimoka. Tik prakalbę apie vestuves susidūrėme su kultūrų skirtumais, anksčiau jų nejutome – maistas panašus, religija ta pati.“
Stiuartas mėgaujasi viešnage Lietuvoje, nors čia atvažiavo ne pirmą kartą. Jis jau spėjo pamatyti Palangą, Smiltynę, Klaipėdą. Lankėsi Kryžių kalne, vaikščiojo Lopaičių piliakalnio takais. Trisdešimt septynerių metų vyras sako, kad Lietuvoje jam patinka viskas, bet labiausiai mėgsta svečiuotis svetinguose Aušros tetos Virginos ir jos vyro Kazio namuose Rietave, nes ten yra vaišinamas labai skaniais lietuviškais patiekalais.
Po kelių dienų viešnagės šeima grįžta į Ipsvičą. „Galbūt kada nors senatvėje vėl norėčiau čia gyventi. Bet dabar mano namai – Anglija. Esu patenkinta gyvenimu šioje šalyje. Man patinka mokyklose taikoma mokymo metodika – vaikams žinios perteikiamos žaidimo forma, jie neapkraunami namų darbais. Džiaugiuosi, kad mokytojai glaudžiai bendrauja su tėvais, tiesiogiai informuodami apie iškilusias problemas. Sūnus Džiugas lengvai adaptavosi: greitai išmoko kalbą, susirado draugų“, – pasakojo A. Šimkienė.
Moteris sako nė kiek nesigailinti prieš dvejus metus priimto sprendimo išvažiuoti, nors kai kam jis ir pasirodė skubotas – iki Žemaitijos kolegijos baigimo Aušrai buvo likęs vos vienas žingsnis. Mokslui gabios ir aktyvios studentės pasitraukimas prieš pat diplominio darbo gynimą nustebino bendrakursius ir dėstytojus, bet ji pati savo apsisprendimu neabejojo: „Jau tada supratau, kad pasirinkau ne tą specialybę. Žinojau, kad buhaltere aš nebūsiu. Visada svajojau mokyti. Šios svajonės neatsisakiau iki šiol. Anglijoje jau domėjausi galimybe studijuoti, sulaukiau palankių atsakymų, bet tai buvo prieš šaliai priimant garsųjį apsisprendimą trauktis iš Europos Sąjungos. Tikiuosi, kad „Brexit“ man neužkirs kelio link užsibrėžto tikslo.“
