Ne vienas plungiškis, ypač iš jaunimo, turėtų atsiminti tokį žvitrų juodaplaukį vyruką – Richardą Jonaitį. Prieš beveik dešimt metų šis 27-erių vaikinas su taip pat puikiai visiems pažįstamu Gintu Vaičikausku vesdavo įvairiausius renginius, didžėjavo radijo stotyje „Spindulys“. Šiandien Richardas gyvena… Tailande – šalia žydros žydrutėlės jūros anglų kalbos moko mažuosius tailandiečius ir, kaip pats sako, tiesiog mėgaujasi gyvenimu! Mums (o tikriausiai ir jums) baisiai įdomu, kaip, išvykus iš Plungės, pasisuko Richardo gyvenimas, kad jis galiausiai atsidūrė tokioje egzotiškoje šalyje?
– Tai primink, Richardai, kurią mokyklą baigei?
– Na, aš būčiau linkęs labiau kalbėti apie tą mokyklą, kurioje mokiausi kiek daugiau nei 11 metų… Bet tiek to, taip jau nutiko, kad baigiau Plungės suaugusiųjų mokyklą (dabar – Suaugusiųjų švietimo centras). Tuomet man buvo septyniolika, jau porą metų vedžiau diskotekas. Jų kartais būdavo net keturiskart per savaitę: savaitgaliais Skuode, o ketvirtadieniais ir sekmadieniais – Rietave. Tad natūralu, kad su mokslais man buvo gan ribotas santykis, o ypač su fizika, dėl kurios ir buvau paprašytas palikti Senamiesčio vidurinę mokyklą.
Iš šios mokyklos saugau labai šiltus prisiminimus ir pamenu labai daug – nuo pačių pirmųjų dienų mokykloje, kai mokytoja atrodė kaip šventoji, iki to laiko, kai pats dvyliktojoje klasėje rankoje laikiau pirmoko delną… Nuo tarpklasinių krepšinio varžybų (kurios atrodė labai svarbios, o ir buvo…) iki mokyklos šokių ar bučinių rūbinėje (turėjau tokią vietelę). Prisipažinsiu – neseniai suvokiau, kad labai gailiuosi vieno dalyko. Labai norėjau (bet taip ir nepadariau to, o būtų buvę smagu) paspausti mokyklos skambutį anksčiau laiko – pats ne kartą mačiau, jog rūbininkės nėra darbo vietoje 🙂
Šiuo metu man 27-eri, kitais metais bus lygiai dešimtmetis po mokyklos baigimo. Noriu savo buvusiems brangiems klasės draugams suregzti gražią šventę, pažiūrėti, kaip atrodo tos mergaitės, kurioms erzindami iš nugaros tampydavom už liemenėlių. Gal tai ir bus priežastis grįžti į Lietuvą ir į Plungę 🙂
– Papasakok apie savo gyvenimą po mokyklos baigimo Plungėje.
– Mano gyvenimas – pasaka. Manau, dar nuo kokių dešimties metų žinojau, kad mano svajonių profesija – radijo DJ. Tad po mokyklos baigimo niekur studijuoti nevykau, o bandžiau patekti į Klaipėdos radijo stotį „Bumsas“. Bet man dar buvo per anksti…
Kaip tik tuo metu Plungėje mano dėdė Stasys Buitkus (kuris mane ir atsivedė į pirmąją diskoteką, kai buvau kokių aštuonerių) su keliais bendraminčiais ruošėsi atidaryti „Spindulį“. Ten aš ir likau. Su Gintu Vaičikausku vedėme laidą „Du gizmai“, o aš vienas vedžiau rytinę laidą, Top’ą ir dar keletą laidų, nes tiesiog degiau radijo aistra. Aišku, vis pabandydavau savo šansą pakliūti į didesnę radijo stotį, kol galiausiai 2002-ųjų pavasarį laimėjau atranką į „M-1“. Visą vasarą važinėjau su jų didžiuoju automobiliu „Skybox“, dovanodamas žmonėms mobiliuosius telefonus, o po to keletą metų vedžiau laidas „Čia mano radijas“, „M-1 Top 40“ ir kitas.
Kiek vėliau pradėjau vesti diskotekas klubuose. Su draugu subūrėme komandą „Crazy.lt“, keletą kartų lankėmės ir Plungėje, kėlėme pasakiškas diskotekas! Užsiimdamas tokia veikla, vis daugiau klausiausi elektroninės muzikos ir, žinoma, baisiai bodėjausi popkultūra, kuria yra persisunkęs „M-1“. Tad natūralu, kad reikėjo pokyčių – iškeičiau šią radijo stotį į puikią muziką grojančią „Opus 3“ (čia tiems, kurie ieško kitokio skambesio). Taip pat dirbau LTV laidoje „Labas rytas“, rengiau reportažus apie muzikinius renginius. Puikus darbas, per savaitę aplankydavau ne mažiau kaip penkis koncertus!
– Gal per tą laiką sukūrei šeimą?
– Ne, šeimos nesukūriau ir, tiesą pasakius, nemanau, kad artimiausiu metu sukursiu. Šiuo gyvenimo etapu man daug įdomesnė atrodo galimybė įkopti į Everesto kalną, patranzuoti Pietų Amerikoje, išmokti nardyti ir paplaukioti kartu su delfinais, skraidyti parasparniu, žvelgiant į žemę paukščio akimis. Tai tiek 🙂 O šiaip tikrai žinau, kad kada nors turėsiu nuostabią šeimyną, gyvensime kokiame gražiame ir kukliame namuke prie upės, neturėsime televizoriaus, klausysimės klasikinės muzikos, tapysime drobes, valgysime natūralų maistą ir auginsime daug spalvingų gėlių…
– Kokie keliai atvedė į Tailandą? Kodėl būtent ši šalis?
– Tailande buvau viešėjęs prieš dvejus metus ir iškart pamilau šią šalį. Nuostabios merginos, draugiški žmonės, pribloškianti gamta – sunku neįsimylėti! Praėjusiųjų metų pradžioje keletą savaičių su draugais keliavome po Indiją. Atstumai milžiniški, tad daug laiko praleidau traukiniuose, žiūrėdamas į palmes, klausydamasis muzikos, turėjau aibę laiko savo mintims. Supratau, kad ateinančius metus stengsiuosi neišlaidauti ir kitų metų žiemą vėl išvyksiu į šiuos kraštus keliems mėnesiams. Čia, kaip sako pasakose, „kaip tarė, taip padarė…“ Tik bėda, kad po tų kelių mėnesių nesinori grįžti, o ir draugų susiradau krūvą, jie išsibarstę po visą pasaulį, norisi juos aplankyti, pažinti skirtingas kultūras.
Po šešių mėnesių, praleistų Tailande, baigėsi lėšos, tad natūralu, jog reikėjo pradėti dirbti. Mano draugė iš Ganos pasiūlė pabandyti mokyti vaikus anglų kalbos.
– Kaip atrodo tavo diena?
– Šiuo metu gyvenu Tailando pietuose, Trang mieste. Didžiulėje mokykloje (apie 3 000 moksleivių) anglų kalbos mokau vaikučius nuo 6 iki 10 metų. Diena prasideda prieš 7 valandą. Pasižiūriu pro langą į palmes ir tolumoje stūksančias kalvas, sėdu ant savo motorolerio (beje, labai gera transporto priemonė) ir lekiu į mokyklą. Kiekvieną dieną būna 4-5 pamokos, likęs laikas – pasiruošti.
Apie 17-18 valandą važiuoju paplaukioti į didžiulį baseiną po atviru dangumi, vėliau prieš miegą pasiklausau naujų muzikinių albumų, paskaitinėju knygų… Ir taip – iki savaitgalio. O savaitgaliais ištrūkstu kur nors į gamtą. Štai praėjusį savaitgalį vaikštinėjau po didžiulį botanikos parką, kuriame mačiau tris orangutangus, besikarstančius po medžius. Pasimaudžiau Andamano jūroje, apsilankiau jūrų muziejuje, paflirtavau su vietinėmis studentėmis 🙂
– Girdėjome, kad Tailande savanoriauji…
– Šią akimirką ne, bet minčių ir praktikos visada buvo. Dar Plungėje su Jaunimo reikalų taryba rinkome rūbus ir dalinome benamiams. Vilniuje dirbau savanoriu Jaunimo linijoje, telefonu kalbėdavausi su nusiminusiu jaunimu ir ne tik. Jaunimui palinkėčiau prisijungti prie šios organizacijos – labai prasminga!
Šiaip savanorystė yra vienas iš prasmingiausių dalykų gyvenime. Be to, kad tu padedi žmonėms arba gyvūnams, kuriems tos pagalbos reikia, dar esi supamas įdomių, į pasaulį savaip žvelgiančių žmonių, kurie savo laisvą laiką leidžia ne prie TV, o savanoriaudami. Tokia kolektyvinė veikla ypač praturtina.
– Tailandas daugeliui siejasi su karščiu, egzotika… Ar sunku buvo prisitaikyti?
– Tiesa, karštis, egzotika – dažnai girdimi žodžiai, bet prisitaikyti visiškai lengva. Pirma: man čia nereikia tiek daiktų, kaip Lietuvoje, nes beveik niekada, bent jau Pietuose, nebūna šalta. Apskritai aš esu naujovėms atviras žmogus, tad viskas „easy“… Kai atvyksti į kokią salą, mirksti vandeny, aplink palmės ir didžiulės kalvos, danguje jūriniai ereliai, o visai šalia praplaukia „skrajojančios“ žuvys… Jausmas – pribloškiantis. Nelabai sunku prisitaikyti, ar ne? 🙂
– Turbūt ši šalis gerokai skiriasi nuo mūsų Lietuvos?
– Žinoma. Atvykau į Bankoką sausį, tuomet Lietuvoje buvo apie kokius minus 30, o čia – plius 35. Šioks toks skirtumas 🙂 Be abejo, labai skiriasi gamta. Lietuvoje mes neturime kokosų ir palmių, o čia – bene visur.
Tris mėnesius praleidau nuostabioje, turistų per daug „neišeksploatuotoje“ saloje Ko Payam (kuri drąsiai galėtų būti nacionaliniu parku). Čia mačiau neįtikėtino grožio gyvačių. Vieną naktį stebėjau, kaip viena iš jų varlę medžiojo… Gamtoje galioja toks dėsnis – jei tu nieko blogo nedarai, tau irgi niekas nieko nedarys. Tiesa, uodams tas netaikoma 🙂 Aš šiuo dėsniu noriu tikėti – manau, jei ant kokios gyvatės neužminsi, ji nieko tau nepadarys… Tai baugūs, nors drauge ir didingi gyvūnai.
Kas dar… Apie maitinimosi kultūrą. Tailandiečių šeimose valgoma drauge, ant stalo būna kokie 5-6 skirtingi patiekalai, pernelyg neskubama ir viskuo dalijamasi. Ypač populiarus ir maitinimasis gatvėse – labai daug užkandinių, kuriose per keletą minučių tau pakepa tailandietiškų makaronų su daržovėmis ir krevetėmis. Dėl to, kad daugelis taip maitinasi, maistas gatvėse labai pigus – vos 30-50 batų (Tailando pinigas), tai yra apie 3-4 litai.
– Kada planuoji aplankyti Plungę?
– Žinoma, smagu kartais sugrįžti į Plungę, pasivaikščioti vaikystės takais. Kai grįšiu, nueisiu iki Babrungo upės, šalia kepyklos, kad įsitikinčiau, ar ten vis dar kvepia duona… O kada tai padarysiu, tai net ir nežinau. Kaip minėjau, kitąmet sukaks dešimt metų po mokyklos baigimo, tai gal tada. Nors neatmetu galimybės, jog tuo metu kur nors Argentinoje su kokia juodaplauke, žvitrių akių Maria De Sol šoksiu tango, o su jos broliais žiūrėsiu futbolą, miegmaišyje ant jūros kranto stebėsiu žvaigždes ir kepsiu žuvį su indėnais…
Ilgas kelias po kojom ir laisvė širdy…
