„Vyrai gėrė, vyrai gers…“ – šmaikštaujama dainuškoje. O čia tokį jovalą užvirė su tais asmens tapatybės pažymėjimais. Manau, žlugęs reikalas. Šis prekybininkų inicijuotas vajus – kaip kova su vėjo malūnais. Kolegė pasakojo, kaip vieno prekybos centro pardavėja „špilkavojo“ su nuolatiniu klientu: „Tu gal tą pasą geriau palik pas mane, o tai dar pamesi pirmyn atgal bekulniuodamas.“
Turiu prisipažinti, kad rugsėjį alkoholio pirkti dar neteko, tačiau identifikuotis nenorėčiau. Jei prireiktų, rinkčiausi kokį nuošalų „akropolį“, kuriame užtektų mano gyvo „abrozdėlio“. (Draugė tyčiojasi, kad kompleksuoju dėl paso nuotraukos, bet tai – juodas šmeižtas. Kaip sakoma, asiliukas tuo ir gražus, kad į save panašus.) Man svarbus principas: esu laisvas ir sąmoningas žmogus. Esu linkusi galvoti, kad toji tvarka bus atšaukta. Gal, pavyzdžiui, artėjančių Seimo rinkimų proga. Reikia kuo nors patepti eilinio rinkėjo širdį. (O pigiausia dovanoti tai, kas ir taip priklauso žmogui.) Juk pažadai pakelti algas iki 1 000–1 500 eurų arba vidutinę pensiją – iki 400 „į rankas“ net nekelia juoko, o labiau piktina neatsakingu požiūriu ir tautos kvailinimu.
Net šaunusis kareivis Šveikas kartą išmintingai yra reziumavęs, kad valdžia, pakėlusi alaus kainą, yra pasmerkta žlugti. Turint omenyje tai, kad memorandumą su prekybininkais pasirašė ir Sveikatos apsaugos ministerija, nekokia pranašystė.
Nors valdžią ir taip be peilio pjauna tai vienas, tai kitas skandalas. Opozicija vis bando kurpti ministrams interpeliacijas – tai medžioklės su cepelinais jiems per daug prabangios, tai auksiniai šaukštai kliūva, tai kariškių kojinės per brangios. Ar tik ne juodas pavydas bambą graužia, kad patiems neteko prie to riebaus šalies biudžeto pyrago nagų prikišti? O dar aplinkui it žlibiniškių „gaspadinių“ cepelinai taukuose vartosi ES milijonai… (Juk čia kaip tame anekdote apie žydelį bankininką. Sūnelis klausia tėčio: „Tėti, juk banke – svetimi pinigai. Iš ko gi mes gyvename?“ Tėtis liepia mažajam atnešti iš šaldytuvo lašinių bryzelį, o paskui vėl padėti atgal. Po to protina jį: „Matai, lašinių nesumažėjo, o pirštai liko taukuoti. Taip ir gyvename.“)
Tiesa, dabartinė valdžia ginasi kaip begalėdama. „Lietuvos rytas“ rašo, kad premjeras esą kažkieno sukurtame Krašto apsaugos ministerijos auksinių šaukštų skandale įžvelgia galimą siekį „sudeginti aukšto lygio politiką“ (t. y. ministrą Juozą Oleką). Jo nuomone, „pastaruoju metu Prezidentė aktyviai dalyvauja rinkimų kampanijoje“ ir „visą laiką kritikuoja Vyriausybę“.
Mano galva, be reikalo premjeras pyksta. Sveika kritika verčia pasitempti, nes neklystančiųjų nėra. Reikia pripažinti, kad dar neturėjome tokio aktyvaus prezidento, kuris nebijotų viešai vertinti šalies (ir, beje, užsienio) įvykių. Tai imponuoja žmonėms. Ko gero, nepralenkiami šalies vadovės populiarumo reitingai – dar vienas druskos žiupsnis ant politikų ambicijų žaizdos.
