Pabaiga. Pradžia Nr. 14 (2010 02 23)
Pagaliau stoviu linijoje. Pirmiausia skubu apsirengti visus savo megztinius, nes čia jau apie 30 cm sniego ir šaltoka (įvertinant, kad visi rūbai šlapi). Prasidėjo varymas. Niekaip neįsivaizduoju, kad po tokio fizinio krūvio dar galima eiti varyti ir dar tais pačiais skardžiais. Bet vietinių medžiotojų ištvermė – didžiulė.
Neilgai trukus, pasigirsta pirmieji šūviai. Kalnuose labai sunku nustatyti kryptį, kur šaudoma. Pagaliau suprantu – šaudo pirmasis numeris. Staiga išgirstu, kad netoli manęs nuo skardžio pabyra akmenukai. Sustingęs laukiu, kas atbėgs. Pasirodo, vėl suklydau, reikėjo bėgti priešais, nes skardis per status, stirnos pakeitė kryptį, išbėgo prie kaimyno (ketvirtojo numerio). Pasipylė trys šūviai, bet stirnos apsisuko ir nubėgo atgal. Pro mane jos prabėgo skardžio apačia, šauti buvo nepatogu, nors klausimas – ar aš iš viso būčiau kėlęs šautuvą į stirnas? Pasigirdo šuns lojimas, po to šūviai. Vėliau sužinojau, kad šuo pakėlė pulkelį gemzių, kurios atbėgo prie penktojo numerio, bet kalnų dvasios vėl buvo žvėrių pusėje.
Varymas truko apie pusantros valandos, o gal ir dvi. Po varymo susirinkome ten, kur stovėjo pirmasis numeris (jis paleido devynis šūvius). Išsiaiškinome, kad buvo šaudoma į elnius, tik nė vienas šūvis nebuvo taiklus. Nieko nuostabaus, juk kalnuose tenka šaudyti iš ne mažesnio kaip 200 m atstumo į bėgantį žvėrį, kuris šuoliuoja tai į kalną, tai žemyn. Šaudoma graižtviniais šautuvais. Visi šautuvai rusiški, o vienas iš geriausiai vertinamų – snaiperinis Degteriovo šautuvas. Visi atvirais taikikliais, nes, vaikščiojant po kalnus tokiomis sąlygomis, apsaugoti optinį taikiklį neįmanoma.
Kiek kartų griūta, kiek kartų užkliūta už kokios uolos ar medžio. Keliantis per kalnų upes, dažnai paslystama, nes srovė verčia iš kojų. Be to, eidami link pirmojo numerio stovėjimo vietos, aptikome, kad antrojo numerio šaudymo ribose per liniją perbėgęs šernas, o kiek anksčiau perėjo meška.
Visą medžioklę sudarė tik vienas varymas, kurio metu matėme pakankamai daug žvėrių, tik šaudėme prastai. Ilgiau stovėti ir aptarinėti negalėjome, nes laukė sunkus nusileidimas nuo kalno iki mūsų įrengtos stovyklos, kurioje pasiliko vienas krūvio neišlaikęs medžiotojas. Reikėjo suspėti iki sutemos.
Pasirodo, leistis nuo kalno – nė kiek ne lengviau, negu kilti. Leisdamiesi žemyn, vietiniai medžiotojai labai vikriai naudojasi lazdomis. Laiko jas panašiai kaip irklą ir juokaudami sako, kad tai – rankinis stabdys. Žiūrėdamas į juos, išmokau naudotis lazda, tad pasidarė šiek tiek lengviau.
Pagaliau nusileidome į stovyklą. Ten džiovinome rūbus ir batus, persirengėme. Aš turėjau nedaug sausų drabužių, tai, nusiprausęs lediniame kalnų upės vandenyje, apsirengiau viską, ką turėjau sauso, ir įlindau į miegmaišį. Vakarienę valgiau iki pusės būdamas miegmaišyje. Tuo metu pritiko ir butelis stipriosios…
Naktį miegojau kaip užmuštas, lyg ant geriausio čiužinio, o rytą pabudęs įsitikinau, kad guliu ant paprasčiausių upės suneštų akmenų. Aplinkui visur balta – pasirodo, naktį iškrito sniego, gal apie 15 cm. Gerai, kad vietiniai medžiotojai pasikeisdami budėjo prie ugnies, tad laužas gerai degė.
Nusiprausę kalnų upės vandenyje, pradėjome ruoštis pusryčiams ir tolesnei kelionei. Pusryčiavome gal dvi valandas, nes turėjome išsipasakoti visus vakarykščios medžioklės įspūdžius, juk vakar buvome beprotiškai pavargę ir mažai kalbėjome, greit sumigome. Pripažinome, kad bet ko į kalnus vestis negalima, juk tai didelis fizinių ir moralinių jėgų išbandymas. Ne veltui sakoma: jei nori pažinti draugą, veskis jį į kalnus.
Pavalgę ir sutvarkę stovyklavietę, patraukėme atgalios. Oras visai subjuro, krito šlapdriba. Pakeliui suorganizavome dar vieną varymą. Šį kartą stirnos prabėgo neapšaudytos. Be didesnių nuotykių vakare, jau sutemus, pasiekėme paliktus automobilius. Namo grįžau sekmadienio vakare pervargęs ir kiaurai šlapias.
Dar ir šiandien negaliu atsitokėti nuo patirtų įspūdžių. Vis prisimenu be galo sunkų ėjimą, svaiginančio aukščio tarpeklius, kai kiekvieną akimirką, paslydus kojai, gali nugarmėti žemyn… O koja, kaip tyčia, dažnai paslysdavo, bet kažkokiu stebuklingu būdu išsilaikydavome.
Nepakartojamas kalnų upių, krioklių, slenksčių, kalnų grožis. Visa tai su kaupu atperka visus nepriteklius, raumenų skausmą, drėgmę ir šaltį. Net negalėjau patikėti, kad vedlys, visą medžioklės laikotarpį atstumus matavęs valandomis ir pusvalandžiais, kai pasiekėme automobilius, pasakė, kad kalnais buvome nuėję apie 30 kilometrų į vieną pusę ir tiek pat, žinoma, atgal. Iki Dagestano buvo likę apie 2 kilometrai, o iki Azerbaidžano sienos – apie 10.
Kiek įmanydamas stengiausi perteikti savo nuotykius, ypač paskutiniosios medžioklės. Man sumedžioti žvėrį nėra pagrindinis tikslas. Nebent mešką, taurą ar gemzę.
Tomas MEŠKAUSKAS
