„Gulėjau lovoje ir pajutau tuštumą.“ Štai taip vaizdingai mums visiems puikiai pažįstamas europarlamentaras Antanas Guoga žurnalistui Edmundui Jakilaičiui paaiškino, kodėl jis vis dėlto nusprendė atsisakyti savo anksčiau ne kartą ir ne du deklaruotų minčių apie politinės karjeros pabaigą ir vėl ketina kovoti dėl galimybės atstovauti Lietuvai Europos Parlamente. Šį kartą su Lietuvos centro partijos vėliava. Prisipažinsiu, visas šių dviejų veikėjų pokalbis kaip reikiant pakėlė nuotaiką, nes panašių „perlų“ iš pono Guogos lūpų pasigirdo ne kartą. Netgi jis pats socialinio tinklo „Facebook“ savo paskyroje vėliau prisipažino, na, kad gal tikrai šis interviu nebuvo pats geriausias, kurį jam yra tekę duoti. Matyt, vėliau peržiūrėjęs įrašą politikas suprato, kad pokalbio metu būta vietų, kur buvo galima geriau patylėti. Bet, kaip sakoma, žodis – ne žvirblis, išskrido – nesugausi. Tik įdomu, kokiu būdu susigrąžinti rimto ir tvirtus ideologinius principus turinčio politiko įvaizdį?
Apskritai kalbant apie rinkimus į Europos Parlamentą, kažkodėl man atrodo, kad bandančių ten patekti tikslai iš tikro yra ne tokie kilnūs, kaip nurodoma – esą einama dirbti Lietuvos labui. Vien faktas, kad dabar ten esančių mūsų atstovų pasisakymų per sesijas statistika yra labai kukli, daug ką pasako (www.15min.lt). Tiesa, mano minėtasis Guoga čia jau būtų lyderis tarp lietuvių parlamentarų – tarp daugiausia pasisakiusių. Drąsos turbūt jam pridėjo puikios anglų kalbos žinios, nes juk ir pats tame pačiame interviu su Jakilaičiu teigė, kad „niekas geriau už mane angliškai nekalba“. Prieš akis stovi ir prieš keletą metų kilęs „žaliaakės“ skandalas, kai jo epicentre atsidūręs vienas politikas jaunai merginai, kurios dėmesio siekė, prisipažino, jog nori į Europarlamentą, kad galėtų tiesiog užtikrinti sau turtingą ateitį. Štai taip! Aišku, ne tik atlygis vilioja, bet ir garbės troškimas. Kad tai gali būti varančioji jėga tiems politikams, kuriems eurų skaičiuoti nereikia, dar studijų metais aiškino dėstytojai. Tikrai nežinau, ar atiduosiu kam savo balsą artėjančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą.
Tęsiant temą apie progas patylėti, vėlgi galima prisiminti mūsų Vyriausybės vadovą. Gerbiamam Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui neseniai vėl teko aiškintis dėl savo išsakytų minčių. Šįsyk nuostabą sukėlė jo pasakymas, kad latviai visai ne „braliukai“ mums, o patys tikriausi ir rimčiausi konkurentai. Po tokių žodžių netgi Prezidentė „pagyrė“ Skvernelį už ypatingus „gebėjimus tokią didelę gėdą tarptautinę daryti“. O ką jau bekalbėti apie socialiniuose tinkluose užvirusias diskusijas! Juokaujant būtų galima pastebėti: ar latviai dėl tokių interpretacijų įsižeidė, turbūt sužinosime netrukus. Jei per „Euroviziją“ negausime 12 balų iš „braliukų“, bus aišku, kam už tai padėkoti.
Juk jis liberolas. Tuo viskas parasyta.