Dauguma bent jau pasvajojame, kaip būtų gerai tapti verslininku, kai finansinė gerovė nerūpi… Tačiau ar susimąstome – o koks realus to verslininko gyvenimas? Taigi apie tai kalbėjome su verslininku Petru Beinoru.
– Sakoma, kad vyras per gyvenimą turi padaryti tris darbus: pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Ar nors vieną jau įvykdėte?
– Jau galėčiau sakyti, kad įvykdžiau. Namą turime. Jei prie medžio pasodinimo priskaitytume ąžuoliukų sodinimą parke, tai irgi – taip. Na, o sūnūs vis dar auga. Paskutinįjį punktą įvykdžiau net trigubai – auginame tris
sūnus. Pas mus – kaip toje pasakoje „Eglė žalčių karalienė“: trys sūneliai auga ir viena dukra.
– Ar nesunku vienai moteriai su keturiais vaikais? Juk jūs visą dieną praleidžiate darbe ir vis dažniau tenka jus pamatyti tai viename, tai kitame visuomeniniame renginyje.
– Na, negalėčiau sakyti, kad į renginius visada einu vienas. Kai tik galime, renginiuose dalyvaujame visa šeima. O dėl darbo – taip, iš mažesniųjų sulaukiu priekaištėlių, kad ir vėl einu į darbą. Bet, tikiuosi, įvykdęs visus savo sumanymus, galėsiu daugiau laiko skirti ir žmonai, ir vaikams… Bandysiu atsilyginti jiems su kaupu.
– Tai koks tas Petras Beinoras? Kur sutikote savo gyvenimo palydovę?
– Petras yra paprastas, gimęs ir užaugęs Plungėje. Mokykloje, nors mokiausi visai neprastai, buvau padūkęs kaip velniukas. Ryškiausias prisiminimas iš tų laikų – kai tik gaudavau iš mokytojų pastabą apie netinkamą elgesį, vis svajodavau, kad užaugęs būsiu pavyzdingas – kaip Leninas vaikystėje. Seni laikai, jaunoji karta jau net nežino, kas tas Leninas buvo (juokiasi – aut.).
Nors ir padūkęs buvau, bet visada dalyvavau užklasinėje veikloje. Šokau Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo šokių ansamblyje „Žirginėliai“, o „Suvartuke“ ir iki šių dienų vis dar šoku. Čia sutikau ir Aureliją. Ji yra pedagogė, be galo mylinti vaikus. Ko gero, dėl to, kad abu esame visuomeniški, mėgstame keliauti, ir sukūrėme šeimą.
– Teko girdėti, kad remiate neįgaliųjų draugijas. Kas skatina tokį dosnumą?
– Tiesiog ateina tokia akimirka, kai suvoki, jog pinigai šiame gyvenime – dar ne viskas. Vis dažniau pradedi mąstyti: o ką paliksiu po savęs? Manau, ne turto dydis kalba apie žmogų. Tik geri darbai kitiems išlieka atmintyje.
Taip, esu parėmęs ne vieną, tačiau man lengviau aukoti ne pinigus, o tiesiog padėti konkrečiai. Juk negaliu kiekvieno prašančiojo patikrinti, ar tikrai jam reikalinga pagalba. Jei sako, kad reikia kelių litų nupirkti duonos vaikams, tik nupirkęs duonos, žinosiu, kad ji pasieks tikslą. Tačiau ne visada geri norai įgyvendinami sklandžiai…
– Nejaugi, norint paaukoti, dar reikia ir kryžiaus kelius įveikti?
– Gal ir ne kryžiaus, bet sunkumų yra. Dėl savo darbo specifikos turiu nemažai pažinčių ne tik kituose rajonuose, bet ir užsienyje. Be to, ir mano idėjas palaikantys žmonės turi įvairiausių pažinčių organizacijose, su kuriomis bendradarbiaudami, galėtume nuveikti gerokai daugiau nei dabar. Todėl ir kilo mintis steigti labdaros ir paramos fondą „Aitvarų namai“. Tai atvers kelius bendradarbiauti su kitais Lietuvos ir užsienio fondais.
– Kam jums dar viena veikla? Ar nebijote būti apkaltintas siekimu dar labiau pralobti?
– Jau seniai supratau, kad nė vienas geras darbas neliks nenubaustas. Taip jau yra: padaręs gerą darbą, gali tikėtis ir kibiro pamazgų. Tačiau nejaugi dėl to dabar reikėtų sustoti ir nieko nebedaryti?
O norą steigti fondą sustiprino ne tik žmonos ir kolegų palaikymas, bet ir tai, jog prieš porą metų pačiam savo kailiu teko patirti, ką reiškia per vieną akimirką netekti galimybės judėti. Supratau, kokia svarbi yra akimirka, kai sprendžiamas tavo likimas. Ir tik nuo to, ar turi finansų, ar gali kas padėti, priklauso tolimesnis tavo gyvenimas.
Taip jau atsitiko, kad man likimas buvo palankus. Tačiau pats išgyvenęs tą jausmą – o kas dabar bus? – suprantu tuos, kuriems laimė ne taip nusišypsojo.
Juk tai, kad mano verslas susijęs su mirtimi, nereiškia, jog žmogiški jausmai atbukę. Kol dar nesudėlioti visi taškai virš i (reikia tik sulaukti antspaudo), negaliu kviesti žmonių kreiptis į fondą. Kol kas galiu pasiūlyti rašyti savo pageidavimus elektroniniu adresu aitvarunamai@gmail.com – kad galėtume orientuotis, kokios pagalbos reikia Plungės žmonėms.
– Ačiū už pokalbį.
