Spalio pradžioje Plungės viešoji biblioteka visus kvietė į išskirtinį renginį, kurio metu buvo pristatytas patrauklus objektas, turėjęs mūsų parką padaryti dar labiau įtraukiantį ir sudominantį. Tai – analogų Lietuvoje neturinčios interaktyviosios sūpynės. Vis dėlto šiandien jų parke nebėra. Pasirodo, tokiam statiniui prieštarauja Kultūros paveldo departamentas. Negana to, sūpynių klausimas tapo patogus ir vietos politikams, nepraleidusiems progos paieškoti kaltų ir greičiausiai iš principo nesileidusiems į derybas dėl galimybių sūpynėms stovėti ten, kur jos pagal projektą ir turėjusios būti – parke.
Priminsime, kad interaktyviosios sūpynės – Plungės viešosios bibliotekos vykdyto projekto „Atminties žemėlapyje – tamsiųjų laikų tylieji humanistai“ rezultatas. Projekto tikslas – įrengti pirmąsias Lietuvoje interaktyvias sūpynes žydų tautos istorijai įamžinti ir Plungės žydus gelbėjusioms šeimoms pagerbti.
Sūpynėse sumontuotas specialus įrenginys, tad supantis pasigirsta trys pasakojimai apie Plungės rajono žydų gelbėtojų šeimas – Antaną ir Stefaniją Strikaičius, Oną ir Boleslovą Stulpinus, Emiliją ir Kazį Vitkevičius. Pasakojimai įrašyti remiantis Zitos Paulauskaitės archyvu. Be to, galima paklausyti ir klezmerių muzikos.
Šalia sūpynių pastatytas memorialinis akmuo, kuriame išvardyta didžioji dalis Plungės rajono žydų gelbėtojų. Pavardės surinktos vėlgi vadovaujantis Z. Paulauskaitės archyvu ir Eugenijaus Bunkos pateiktu sąrašu.
Šviečiančiomis ir grojančiomis sūpynėmis Plungės parko lankytojai džiaugtis ilgai negalėjo. Vos po mėnesio jų parke neliko – buvo perkeltos į Plungės Senamiesčio mokyklos teritoriją.
Lapkričio mėnesio Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdyje Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Vida Saukalienė informavo, jog išmontuoti sūpynes teko po to, kai iš Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus paveldosaugininkų buvo gautas raštas, kuriame pažymima, jog interaktyviosios sūpynės Plungės parke galimai buvo pastatytos nelegaliai.
Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė tąkart komiteto posėdyje aiškino, kad jokiai tvarkai bibliotekininkai, įgyvendindami projektą, nenusižengė. Reikalingi archeologiniai kasinėjimai šioje parko dalyje esą buvo atlikti 2011 metais. Jais ir buvo remtasi inicijuojant projektą, be to, čia juk ir vaikų žaidimų aikštelė įrengta. Todėl nelabai suprantama, kad interaktyviosios sūpynės gali būti „nelegalės“, tuo labiau kad jos – tik laikinas statinys. Žydų tautos istoriją menantis objektas turėjo atlikti kilnią misiją – kviesti lankytojus užsukti į biblioteką ir ten galbūt ieškoti šios istorijos tęsinio.
Iš paveldosaugininkų gavus nurodymą sūpynes išmontuoti, Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus sprendimu jos perkeltos į mokyklos teritoriją. Motyvuojant tuo, jog ši įstaiga turi sąsajų su žydų tauta – mokyklos pastatas, kaip žinoma, stovi ant žydų kapinyno.
Tokį sprendimą kritikavo meras Audrius Klišonis. Pasak jo, pionieriškas Savivaldybės administracijos uolumas spręsti problemą sūpynes išmontuojant tapo pasityčiojimu iš tų žmonių, esą pastatyti grojančias sūpynes „ant žydų kapų“ – nepagarbos rodymas.
Meras teigė kalbėjęs su paveldosaugininkais ir išsiaiškinęs, jog teorinė galimybė likti sūpynėms parke yra, tik būtina sąlyga – įrenginys negali būti įbetonuotas, kitaip tariant, jį sumontuoti tinkamai, kaip laikiną eksponatą, tuomet paveldosaugininkai įrenginio kvestionuoti priežasties neturėtų.
Diskutuojant dar priminta, jog dėl panašių objektų įamžinimo vietos pirmiausia spręsti turi Plungės rajono savivaldybės kultūros ir meno taryba.
Jei projekto rengėjai turėjo viltį, kad minėtoji taryba nuspręs, jog tinkamai paruoštos sūpynės gali būti grąžintos prie bibliotekos, tai taip nenutiko. Kultūros ir meno taryba nutarė, jog, neturint suderinimo su Kultūros paveldo departamentu ir reikalingų leidimų, jos kol kas liks prie Senamiesčio mokyklos. „Projekto rengėjams nuspręsta pasiūlyti kreiptis į Architektūros ir teritorijų planavimo skyrių, kad jis parinktų kitą sūpynėms tinkamą vietą“, – aiškino Kultūros ir meno tarybos pirmininkas Alvydas Bakanauskas.
Įdomu tai, jog išsakyti savo pozicijos negalėjo projekto „Atminties žemėlapyje – tamsiųjų laikų tylieji humanistai“ autorė Plungės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Uršulė Padagienė: kvietimo dalyvauti Kultūros ir meno tarybos posėdyje ji negavo.
„Mes norime, kad sūpynės grįžtų pas mus, nes tai ypatingas įrenginys, kuriam reikia ir priežiūros, techninio tvarkymo esant nesklandumams, o mūsų kolega Gražvydas išmano tokius dalykus. Be to, sūpynės reikalauja delikatesnio naudojimo, jos neskirtos nutrūktgalviškam supimuisi, tad joms pas mus būtų saugiausia stovėti. Galbūt dar kartą kreipsimės į Kultūros paveldo departamentą, nežinau net… Bet ieškosime geriausios išeities. Tiek džiaugiamės, kad esame įsikūrę parke, bet štai, pasirodo, kartais tai kliudo įgyvendinti gražias ir kilnias idėjas“, – „Plungei“ komentavo U. Padagienė.
Išties, parkas ar teritorija už mokyklos – kurioje vietoje stovinčios unikaliosios sūpynės sulauktų didesnio dėmesio?
Tačiau šiandien šis klausimas galbūt tėra antraeilis. Daugiau nerimo kelia kitas dalykas – šių sūpynių likimas. Manantys, jog perkeltos į mokyklos teritoriją jos toliau atlieka savo funkciją, t. y. primena žydų istoriją, smarkiai nusivils. Realybė tokia, kad parke pasigėrėjimo objektu buvęs įrenginys dabar tiesiog nutrenktas ant žemės, merkiamas lietaus ir sniego. Įdomu, kaip žiemos orai paveiks sūpynių techninę dalį, dėl kurios jos ir tapo išskirtinės bei visus taip žavėjo? Ar jos dar bus tinkamos naudoti?
Ypatingas įrenginys, atspindintis pagarbą žydų tautai ir jos gelbėtojams. Tikrai?
