Plungės rajone yra 69 archeologinės vietovės, įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šis skaičius nėra galutinis, jis gali keistis, nes archeologai nuolat ieško ir dažnai suranda naujų praeitį menančių vietovių, ir taip sąrašas yra pildomas. Kita vertus, pasitaiko ir kultūros paveldo objektus žalojančių veiksnių, dėl kurių objektų skaičius sąraše gali mažėti.
Kasmet archeologai dėl savo mokslinių interesų ar dėl naujų objektų statybos ar rekonstrukcijos kasinėja įvairiose Lietuvos vietovėse. Remiantis Kultūros paveldo departamento duomenimis, 2015 metais buvo išduotas 451 leidimas atlikti archeologinius tyrimus, keturi iš jų lietė ir Plungės rajoną. Tai – žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatų komplekse, Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios statinių komplekse, Medsėdžiuose, Beržoro etnoarchitektūriniame kaime.
Informacija apie 2015 metų archeologinių tyrinėjimų rezultatus bus viešai prieinama, kai archeologai parengs tyrimų ataskaitas ir išspausdins straipsnius leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Na, o šiame straipsnyje apžvelgsime, kas apskritai yra laikoma archeologijos paveldu, kokios ypatingos vietovės yra Plungės rajone, kas ir kodėl sulaukia didesnio tyrinėtojų dėmesio pastaraisiais metais.
Archeologijos paveldas. Kas tai?
Archeologijos paveldą sudaro daugybė elementų. Tai – piliakalniai, gyvenvietės, šventvietės, gamybos, laidojimo, mūšių vietos, įvairūs statiniai, akmenys su duobutėmis, įvairūs daiktai, pagaminti žmogaus, arba natūralūs objektai, turintys neabejotinų požymių, jog buvo žmogaus naudoti.
Kad objektas būtų laikomas archeologiniu, jis turi būti gana senas. Pagal šiuo metu galiojantį Paveldo tvarkybos reglamentą archeologiniais kultūriniais sluoksniais laikomi tie, kurie susidarė iki 1800 metų.
Archeologijos paveldo apsauga
Teisinę apsaugą archeologiniai objektai, jų kompleksai ar vietovės įgyja, kai yra įtraukiami į Kultūros vertybių registrą ir nustatomas jų statusas.
Pradedant nuo žemiausio lygmens, kai kuriems archeologijos paveldo objektams gali būti taikoma pirminė teisinė apsauga – kai objektas įtraukiamas į Kultūros vertybių registrą (vadinamasis registrinis), tokių Plungės rajone yra 26. Kultūros ministro įsakymu objektas ar vieta gali būti paskelbti valstybės saugomais (Plungės r. yra 17). Na, o nacionalinės svarbos archeologijos paveldo objektai, patvirtinus tą faktą Vyriausybei, skelbiami paminklais (Plungės r. – 26).
Plungės rajono archeologijos paveldas ir jo tyrinėjimai
Šiandien Plungės rajone iš viso suskaičiuojami 69 archeologijos paveldo objektai. Didžiausią skaičių sudaro senovės laidojimo vietovės: 23 kapinynai, 8 senkapiai ir 1 pilkapis. Rajone yra 29 piliakalniai arba piliakalnių kompleksai kartu su papėdės gyvenvietėmis, 3 dvarvietės ir 1 – Platelių – piliavietė, 3 neįtvirtintos senovės gyvenvietės ir saugoma teritorija – Alsėdžių miestelio istorinė dalis.
Iš trisdešimt dviejų registruotų laidojimo paminklų Plungės rajone archeologiškai tyrinėta šešiolika. Dauguma jų tyrinėti siekiant nustatyti, kokį plotą užima senovinis objektas, kokios būklės jame išlikę palaidojimai ar daiktai. Tokius tyrimus galima vadinti paruošiamuoju etapu vėliau kitiems išsamiems tyrimams, kai tyrinėjamas visas plotas.
Pats didžiausias Plungės rajone ir vienas didžiausių Lietuvoje esančių kapinynų – X–XII a. datuojamas Gandingos kapinynas. Archeologas Bronius Dakanis 2003 m. nustatė, kad nors kapai jame ir stipriai apnaikinti, jis užima daugiau kaip 4 ha plotą.
Tyrinėjant kapinynus atskleidžiamos senovinės laidojimo tradicijos. Pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijos kapinyne, vadinamame Žvizdro kalnu, tyrinėtame 2012–2013 m. archeologės Astos Gerbutavičiūtės, rasti suardyti X–XII a. kapai. Aptiktas vienas degintinis kapas su įkapėmis, būdingas senovės kuršių genčiai. Pagal surastus daiktus matoma, kad laikantis to meto tradicijos mirusysis buvo deginamas kartu su buities daiktais, papuošalais ir ginklais.
Išskirtinį laidojimo atvejį 2005 m. užfiksavo Algirdas Skrupskelis Grumblių kapinyne. Jame surado vieną XVI–XVII a. moters kapą, o mirusiosios kojų srityje buvo padėtas didelis molinis žiestas puodas, uždengtas keliomis kitų puodų šukėmis. Toks laidojimo paprotys Lietuvoje užfiksuotas pirmą kartą.
Kalbant apie išskirtinius palaidojimus, verta paminėti ir 1997 m. archeologų Zenono Baubonio ir B. Dakanio tyrinėtą Nausodžio (Mardosų) kapinyną. Jame rasti trys sudegintų mirusiųjų kapai, datuojami maždaug II tūkstantmečio pradžia. Prie vieno iš sudegintų mirusiųjų buvo nesudeginta ožio kaukolė.
Kaip jau ir minėta pradžioje, archeologinių vietovių skaičius vis papildomas naujais objektais. „Naujausias“ Plungės rajono kapinynas šiuo metu yra 2007 metais aptiktas Jogaudų (Lankos Lauko) kapinynas. Tiesa, ne taip lengva juos surasti. 2001 m. archeologai Plungėje, Palankės gatvėje, ieškojo kapinyno, tačiau ten neaptiko. Vis dėlto remdamiesi XIX a. istorijos šaltiniais nustatė, kad greičiausiai buvo laidojama J. Tumo-Vaižganto, Mozūrų ir A. Vaišvilos gatvių sankryžoje.
Plungės rajone šiandien yra žinomas tik vienas – Vaištarų – pilkapis, datuojamas II–IV a. Pagal 1997 m. žvalgomuosius tyrinėjimus nustatyta, kad nedidelė kalvelė – pilkapio sampilas yra maždaug 10 m skersmens ir 1 m aukščio. Manoma, kad šalia turėję būti ir daugiau pilkapių, tačiau jie jau sunaikinti.
Piliakalniai yra gana aiškiai atpažįstami archeologiniai objektai. Iš 29 Plungės rajone esančių piliakalnių archeologiškai tyrinėti devyni: Gandingos (I ir II), Gegrėnų, Gelindėnų, Gintališkės, Grigaičių, Medsėdžių, Šarnelės ir Žemaičių Kalvarijos. Ant daugelio iš jų stovėjo kuršių pilys XIII amžiuje.
Piliakalnių tyrinėjimo priežastimi pastaraisiais metais dažniausiai tampa poreikis pritaikyti juos lankyti, sutvarkyti jų eroduojančius šlaitus. Vis dėlto, kad ir kokia būtų priežastis, nauji tiek pačių piliakalnių, tiek jų papėdžių gyvenviečių archeologiniai kasinėjimai papildo mūsų žinias apie praeities bendruomenių gyvenseną ir kovas.
Naujausi archeologiniai kasinėjimai vyksta Medsėdžių piliakalnyje, kuris iki tol kėlė klausimą, ar jis iš tikrųjų yra piliakalnis ar tik į jį panaši kalva. Archeologė Irmina Kaminskaitė, atlikusi tyrinėjimus, patvirtino spėjimus, kad tai yra piliakalnis. Beje, vienas iš ankstyviausių žinomų šiame regione, siekiantis I tūkst. pr. Kr. Tokie ankstyvi piliakalniai visoje Vakarų Lietuvoje yra retenybė.
Dauguma tyrinėtų ir netyrinėtų Plungės rajono piliakalnių yra vėlyvesni – datuojami I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia. Netgi netyrinėtieji yra informatyvūs, jeigu moki juos ‚,perskaityti“. Piliakalnio datavimui gelbsti jo forma, nes pagal tam tikrus įrengimus (pvz., pylimų ar šlaitų statumą) galima spręsti apie jo gyvavimo laikotarpį. Bet kaip galima nustatyti nekasinėtų piliakalnių ir šalia jų esančių papėdės gyvenviečių amžių? Archeologai tai nustato pagal žemės paviršiuje aptiktus archeologinius radinius, dažniausiai pagal ant paties piliakalnio ar šalia jo randamų keramikos šukių gamybos technologiją. Didžiausia tikimybė aptikti tokių radinių yra kurmiarausiuose. Taip, būtent kurmiarausiuose! Todėl tikėtina, kad vaikštinėdami piliakalnio prieigose ir atidžiau pasikapstę po juos rasite bent jau keramikos šukių, o galbūt ir kai ką ypatingesnio. Yra žinoma, kad tam tikrą būdą gaminti indus naudojo tam tikru laiku. Paprastai tariant, jeigu lipdyto molinio indo sienelės yra brūkšniuotos (vadinamoji brūkšniuotoji keramika), tai jis bus iš senesnių laikų nei tas, kurio sienelės grublėtos (grublėtoji keramika).
Senovės gyvenvietėmis įprastai vadinamos archeologijos paveldo vietovės, kuriose praeityje buvo gyvenama, tačiau neišlikę žemės paviršiuje matomų požymių. Jas taip pat galima vadinti neįtvirtintomis gyvenvietėmis. Apskritai daugumą jų galima surasti prie ežerų, upių ar santakų, kitaip tariant, gyventi patogiose pakrantėse. Plungės rajone šiuo metu įregistruotos trys skirtingo laikotarpio neįtvirtintos gyvenvietės: Gandingos, Gegrėnų ir Šarnelės senovės gyvenvietė.
Pastaroji, nors tyrinėta XX a. aštuntajame dešimtmetyje, yra labai įdomi vietovė. Tai – akmens amžiaus pabaigos žvejų gyvenvietė. Joje, be darbo, žvejybos įrankių, rasta kultūrinių kanapių sėklų, taip pat piliarožių sėklų, kurios ir dabar pietiniuose kraštuose vartojamos maistui.
Archeologai kasinėja ne tik laukuose ar miškuose, bet ir senuosiuose miestuose. Tyrinėjimai paprastai reikalingi tuomet, kai tiesiamos naujos komunikacijos arba istorinėje miestelio dalyje tvarkomi rūsiai ar statomi nauji statiniai, tiesiami miestų aplinkkeliai ir pan. Esant reikalui, archeologiniai kasinėjimai gali būti atliekami Alsėdžių miestelio istorinėje dalyje. 2012–2013 m. archeologė A. Gerbutavičiūtė kasinėjo būsimų vandentiekio ir nuotekų tinklų šulinių vietose, Žaliojoje gatvėje. Ten aptiko Žemaičių vyskupų dvarui priklausiusio pastato akmeninius pamatus ir XVII–XIX a. pabaigos radinių.
Atskiro paminėjimo verta Platelių piliavietė, vadinama Pilies sala. Tai – žinomiausia iš septynių Platelių ežero salų, joje XVI–XVII a. stovėjo pilis. Archeologai, vadovaujami prof. V. Žulkaus, siekė surasti ir dar seniau gyvenusių žmonių veiklos požymių. Šiuo metu nėra iki galo aišku, bet manoma, kad ir XV–XVI a. saloje stovėjo medinė pilis.
Tik prie nedidelės dalies archeologijos paveldo yra prisilietę archeologai. Tačiau jų tikslas nėra iškasinėti kiekvieną tokią vietovę. Pirmiausia reikia tyrinėti ten, kur šiam palikimui gresia būti sunaikintam. Šiuolaikiniai tyrinėjimai reikalauja nemenko finansavimo, nes pasitelkiama brangi technika, laboratoriniai tyrimai. Todėl mes turėtume saugoti archeologijos paveldą nuo niokojimo, kad ateities kartos, ateities mokslininkai, turėdami, ko gero, daug pažangesnes technologijas, galėtų pažvelgti į praeitį taip, kaip mūsų dienų mokslas dar nepajėgus.
Monika ŽEMANTAUSKAITĖ, Lietuvos istorijos instituto doktorantė, archeologė
Astos GERBUTAVIČIŪTĖS nuotr.
