Baigiantis 2016-iesiems, popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, atverianti kelią jo beatifikacijai (skelbimui palaimintuoju). Beatifikacijos liturgija Lietuvoje bus švenčiama pirmą kartą. Kai prieš 30 metų palaimintuoju buvo skelbiamas arkivyskupas Jurgis Matulaitis, tai vyko Romoje.
Šiuos, 2017-uosius, metus Lietuvos vyskupai paskelbė Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. Jų šūkiu pasirinkti Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis paliudijo šią tiesą savo gyvenimu. Jam Viešpats skyrė kankinio garbę. Tarsi ją nujausdamas, ganytojas savo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko „Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes“. Ištvėręs ilgus sovietinių kalėjimų ir lagerių metus, tačiau laisvas ir nepalaužtas, jis nesvyruodamas liudijo Kristaus Evangelijos tiesą. Popiežius Pijus XI 1936 m. audiencijoje Vatikane dalyvavusiai lietuvių maldininkų grupei pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“
Arkivyskupas T. Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Alantos parapijoje (Molėtų r.). 1900 m. baigė Petrapilio kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Dirbo Latvijos lietuvių parapijose, o 1910 m. buvo perkeltas į Petrapilį (vėliau – Leningradą). 1923 m. už priešiškumą sovietų valdžiai įkalintas. Grįžęs iš kalėjimo, 1929 m. vasario 9 d. Petrapilyje slapta konsekruotas vyskupu ir paskirtas į Mogiliovo vyskupiją. Tų pačių metų rudenį vėl suimtas ir išsiųstas dešimčiai metų į koncentracijos lagerį Solovkų salose. 1933 m. spalio mėnesį, Lietuvai ir Sovietų Sąjungai susitarus pasikeisti kaliniais, kartu su kitais sugrąžintas į gimtąją šalį.
1943 m., mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, T. Matulionis paskirtas į jo vietą. 1946 m. vėl buvo įkalintas, pradžioje – Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai – Mordovijoje. 1956 m. grįžo į Lietuvą. Tuometinei valdžiai neleidus parvykti į Kaišiadoris, apsigyveno Birštone. Čia, savo kambaryje, 1957 m. pirmąją Kalėdų dieną slapta vyskupu konsekravo kunigą Vincentą Sladkevičių. Už šį „nusikaltimą“ 1958 metų spalio 17-osios naktį valdžia vyskupą Teofilių išvežė iš Birštono ir apgyvendino Šeduvoje.
1962 m. vasario 9 d. Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ vyskupui Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą. Tų pačių metų rugpjūčio pradžioje jis gavo kvietimą dalyvauti Vatikano II susirinkime. Netrukus, rugpjūčio 17-ąją, arkivyskupo bute buvo padaryta krata. Jos metu dvasininkui suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 20-ąją, T. Matulionis mirė. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.
Beatifikacijos byla pradėta 1990 m. Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio sprendimu, siekiant įrodyti arkivyskupo T. Matulionio dorybes ir kankinystę. Vyskupijos lygmeniu ji baigta 2008 m. O 2016-ųjų gruodžio 1-osios Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretas, kuriuo pripažįstama Dievo tarno Teofiliaus Matulionio kankinystė, reiškia, kad baigiamas bylos beatifikacijos etapas ir kad artimiausiu metu dvasininkas bus skelbiamas palaimintuoju. Tai turėtų įvykti tuomet, kai bus baigtos derinti visos detalės su Šventuoju Sostu, nes prireikia keleto mėnesių, kol susitariama dėl datos ir vietos. Beatifikacijos iškilmės paprastai rengiamos ten, kur buvo pradėta byla, todėl labiausiai tikėtina, kad jos vyks Kaišiadoryse.
Pagal šiuo metu Katalikų Bažnyčioje galiojančią šventųjų skelbimo tvarką, jei kandidatas į palaimintuosius ir šventuosius nebuvo už tikėjimą ir Kristų miręs kankinys, o „išpažinėjas“, t. y. švento gyvenimo pavyzdį palikęs krikščionis, tuomet beatifikacijos byloje yra du etapai: pirmiausia turi būti patvirtinta, kad jis iš tiesų herojiškai savo gyvenime liudijo Evangelijos vertybes, o po to reikia sulaukti kandidato į palaimintuosius užtarimu įvykusio stebuklo, t. y. jam tarpininkaujant išmelsto ypatingo Dievo meilės ženklo. Kankinių bylose stebuklo nereikalaujama. Pakanka fakto, kad buvo paaukota gyvybė už Kristų. Taip buvo ir arkivyskupo T. Matulionio atveju.
Kaip vyksta
beatifikacija ir
kanonizacija
Katalikų Bažnyčioje žmogaus, kuris savo gyvenimu galėjo pelnyti šventojo reputaciją, gyvenimo ir dorybių dokumentavimas pradedamas ne anksčiau kaip praėjus penkeriems metams po mirties. Šventasis Tėvas turi teisę šio laikotarpio atsisakyti arba jį sutrumpinti. Taip ir buvo padaryta, kai popiežius Jonas Paulius II trejais metais sutrumpino šį laikotarpį Motinos Teresės iš Kalkutos atveju, o popiežius Benediktas XVI atsisakė visų penkerių metų ir iškart pradėjo savo pirmtako Jono Pauliaus II beatifikacijos procesą.
Kai baigiasi penkeri (ar mažiau metų, jei laikotarpis buvo sutrumpintas), vyskupijos, kurioje mirė asmuo, vyskupas gali pateikti prašymą Šventajam Sostui, kad būtų užvesta to žmogaus beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) ir kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) byla. Jeigu nėra prieštaravimų iš Romos kurijos, ypač Tikėjimo doktrinos kongregacijos, vyskupui pranešama, kad suteikiamas leidimas pradėti tyrimą. Nuo tada, kai užvedama byla, žmogus imamas vadinti Dievo tarnu.
Pirmame etape vyskupija išleidžia postulatą skatinti žmones teikti liudijimus apie Dievo tarno gyvenimą ir dorybes. Ši fazė gali užtrukti daug metų ir baigiasi vyskupijos tribunolo sprendimu bei galutiniu vyskupo nuosprendžiu, kuriuo patvirtinamos arba nepatvirtinamos herojiškos Dievo tarno dorybės. Rezultatai kartu su surinktais dokumentais yra nusiunčiami Šventųjų skelbimo kongregacijai.
Dokumentų rinkinys iš pirmojo etapo yra pavedamas Kongregacijos pranešėjui, paskirtam iš Kongregacijos pranešėjų kolegijos, kurio užduotis – prižiūrėti Dievo tarno bylos eigą likusio proceso metu. Dirbdamas su Kongregacijos įkurta teologine komisija, pranešėjas užtikrina, kad asmens gyvenimo ir dorybių apibendrinimas, Positio, būtų teisingai paruoštas. Teologinės komisijos rekomendacija perduodama Kongregacijai priklausantiems kardinolui, arkivyskupui ir vyskupui. Jiems balsavus teigiamai dekreto apie herojiškas dorybes rekomendacija nusiunčiama Šventajam Tėvui. Šis taria paskutinį žodį. Po popiežiaus pritarimo asmuo pradedamas vadinti Garbinguoju Dievo tarnu.
Likęs žingsnis iki asmens paskelbimo palaimintuoju yra patvirtintas stebuklas, įvykęs Garbingojo Dievo tarno užtarimu, įrodantis jo vienybę su Dievu po mirties. Vyskupija, kurioje pranešama apie galimą stebuklą, paveda jo tyrimą vietiniam moksliniam ir teologiniam tribunolams. Kol mokslinė komisija sprendžia, ar pateiktas stebuklas, pavyzdžiui, išgijimas nuo nepagydomos ligos, įvyko be natūralaus paaiškinimo, teologinė komisija turi nutarti, ar išgijimas buvo stebuklas griežtąja prasme, t. y. kuris savo prigimtimi gali būti priskiriamas tik Dievo veikimui. Teologinė komisija taip pat sprendžia, ar stebuklas tikrai įvyko šio konkretaus Garbingojo Dievo tarno užtarimu – artimiesiems nepaliaujamai meldžiantis išskirtinai tik šiam Dievo tarnui. Pripažinto stebuklo įrodymas siunčiamas Šventųjų skelbimo kongregacijai. Kaip ir vyskupijos lygmeniu, Kongregacija bylai tirti įsteigia mokslinę ir teologinę komisijas. Stebuklus patvirtinantis balsavimas perduodamas generaliniam Kongregacijos kardinolų ir vyskupų susitikimui, kurių teigiamas įvertinimas pateikiamas popiežiui. Po beatifikacijos apeigų, kurioms vadovauja Šventasis Tėvas, Garbingasis Dievo tarnas paskelbiamas palaimintuoju. Palaimintieji gali būti viešai pagerbiami vietiniu ir regioniniu lygiu, paprastai tik tokiose vyskupijose, kurios artimai siejasi su asmens gyvenimu.
Po beatifikacijos Bažnyčia laukia antrojo stebuklo, kad galėtų pradėti kanonizacijos procesą. Visa tyrimo eiga tokia pat, kaip ir prieš beatifikaciją. Šventuoju paskelbto asmens pagerbimo veiksmai leidžiami jau Visuotinės Bažnyčios mastu.
(Šie nuostatai įteisinti apaštališkojoje konstitucijoje „Divinus Perfectionis Magister“, kurią 1983 m. patvirtino popiežius Jonas Paulius II.)
Lietuvoje 1602 m. šventuoju paskelbtas karalaitis Kazimieras, 1987 m. palaimintuoju – arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Pradėtos kelios kitos beatifikacijos bylos: Kauno arkivyskupijoje – Dievo tarnaitėms Adelei Dirsytei ir Elenai Spirgevičiūtei; Šiaulių vyskupijoje – Dievo tarnaitei Barborai Žagarietei ir Dievo tarnui Ignacui Štachui; Panevėžio vyskupijoje – Dievo tarnui kunigui Alfonsui Lipniūnui; Telšių vyskupijoje – Dievo tarnui vyskupui Vincentui Borisevičiui; Vilniaus arkivyskupijoje – Dievo tarnui arkivyskupui kankiniui Mečislovui Reiniui. Dievo Apvaizdos seserų kongregacija Lietuvoje pradėjo bylą jos įkūrėjai Marijai Rusteikaitei.