Lietuvoje 2020 m. nusižudė 624 žmonės. Viena savižudybė reikšmingai paliečia apie 10 nusižudžiusiojo artimųjų. Taigi vien 2020-aisiais Lietuvoje apie 6 240 žmonių išgyveno labai sudėtingą, skausmingą įvykį, po kurio dažnai tęsiasi ilgas, painus ir daug psichologinių jėgų reikalaujantis gedulo procesas.
Savižudybė yra rimta pasaulinė visuomenės sveikatos problema – viena iš dvidešimties pagrindinių mirties priežasčių visame pasaulyje. O vėliausi skelbiami duomenys rodo, jog pasaulyje Lietuva vis dar yra viena iš pirmaujančių šalių savižudybių statistikoje. Po kiekviena iš šių mirčių dėl savižudybės slypi mažiau ištirta visuomenės sveikatos problema: šeimos nariai ir kiti artimieji, palikti su staigios mirties pasekmėmis, darančiomis įtaką jų fizinei ir psichikos sveikatai. Netekties, liūdesio ir vienišumo jausmas patiriamas po bet kurios artimo žmogaus mirties, tačiau išgyvenusieji artimojo savižudybę dažnai patiria kaltės, sumišimo, atstūmimo, gėdos, pykčio jausmus. Jų įveiką apsunkina savižudybės stigmos reiškinys, kuris lemia vengimą kalbėti apie netektį ir jos priežastis ir atsiribojimą nuo aplinkinių, taip pat nepatogias, kartais net agresyvias aplinkinių reakcijas į nusižudžiusiojo artimojo gedulą. Mokslo tyrimai rodo, kad artimojo savižudybė yra ne tik netektis, bet ir potencialiai psichiką traumuojantis patyrimas, todėl labai svarbu puoselėti prieinamas įvairiapusiškas pagalbos galimybes iškart po netekties.
Kadangi nėra vieno ar teisingo būdo gedėti, sunku aiškiai sudėlioti patarimus, kas galėtų padėti išgyventi tokį skaudų įvykį kaip artimojo savižudybė. Vis dėlto galima suformuluoti keletą bendrų pasiūlymų, galinčių nukreipti ir suteikti vilties, kad patiriamas skausmas gali kiek nurimti:
– Mokslo tyrimai rodo, kad gedulo procesas vyksta tai intensyviai permąstant savo patirtį, tai nuo tos patirties atsitraukiant, tad pirmasis pasiūlymas yra leisti sau gedėti ir mąstyti bei jausti tiek, kiek jums norisi, bet taip pat leisti sau ir nemąstyti, susikoncentruoti į kitas veiklas, geriausia sau malonias, atpalaiduojančias, raminančias.
– Kalbėkite apie savo netektį. Įžodinti, perpasakoti savo patyrimą kuo daugiau kartų gali padėti ir sėkmingiau integruoti jį į savo gyvenimo istoriją. Žinoma, svarbu yra kalbėti su tais žmonėmis, kuriais galite pasitikėti ir kurie gali jus išklausyti. Jeigu artimoje aplinkoje nerandate tokio žmogaus, nebijokite kreiptis į psichikos sveikatos specialistus (psichologą – privačiai arba jūsų poliklinikos psichikos sveikatos centre), kurie yra pasirengę jus išklausyti nešališkai. Gedint po artimojo savižudybės paramos jausmą gali suteikti ir savitarpio pagalbos grupės, kurias Lietuvoje įvairiuose miestuose organizuoja asociacija „Artimiems“.
– Skirkite laiko savo tolesnio ryšio su mirusiojo atminimu kūrimui (jeigu to norisi). Nors jums teko išgyventi artimojo savižudybę ir ryšys su artimuoju gali atrodyti staigiai nutrauktas, žmogaus psichika dažnai negali greitai įsisąmoninti tokio staigaus trūkio tarp jūsų ir artimo žmogaus. Galimai todėl po netekties neretai aplanko sapnai apie artimąjį, kartais jo buvimas jaučiamas šalia, dieną prisimenami epizodai iš gyvenimo su mirusiu artimuoju. Visa tai yra normalu ir reikalinga, nes jūsų patirtas laikas kartu su artimuoju niekur nedingo, jį prisiminti gali būti vertinga. Tam svarbūs gali būti įvairūs asmeniniai ar jūsų išpažįstamos religijos siūlomi ritualai, kaip atsisveikinti ir kaip prisiminti mirusįjį. Tyrimuose atsiskleidžia, kad net ir nereligingiems žmonėms gali būti svarbu susikurti savitą ritualą, kurio tikslas – prisiminti, pagerbti mirusįjį bei ryšį su juo. Tai gali būti žvakės uždegimas reikšmingą datą, kapo lankymas, muzikos klausymas ir kiti jums svarbūs veiksmai.
– Jeigu turite pakankamai jėgų, padėkite kitiems. Pagalba kitiems gali padėti atkurti savivertės jausmą po netekties, pajausti ryšį su kitais žmonėmis, kartais bent kažkiek įprasminti savo patirtį. Vienas iš pagalbos būdų galėtų būti dalyvavimas mokslo tyrimuose apie gedulą po artimojo savižudybės. Tyrimai rodo, kad nusižudžiusiųjų artimieji, dalyvaujantys moksliniuose tyrimuose, dažnai jaučiasi prisidedantys prie pagalbos kūrimo kitiems panašią netektį patiriantiems žmonėms ir tai padeda netekties įprasminimo paieškose.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Suicidologijos tyrimų centre šiuo metu yra vykdomas tyrimas su tikslu geriau suprasti, kokios yra asmenų, išgyvenusių sutuoktinio (-ės) / partnerio (-ės) savižudybę, patirtys, susijusios su dvasingumu. Jeigu jums teko išgyventi savo gyvenimo partnerio (-ės) ar sutuoktinio (-ės) savižudybę ir jaučiate, kad galėtumėte papasakoti apie šią netektį bei su dvasingumo ir / arba religingumo klausimais susijusius išgyvenimus, kviečiame jus apie tai pasikalbėti anonimiškai, gyvo arba nuotolinio susitikimo metu.
Jeigu sutiktumėte dalyvauti šiame tyrime, galite susisiekti su tyrėja Austėja Agniete Čepuliene elektroniniu paštu austeja.cepuliene@fsf.vu.lt arba telefono numeriu +370 678 08242. Jeigu žinote, kam šis kvietimas dalyvauti tyrime galėtų būti aktualus, labai prašome juo pasidalyti.
