Taip save įvardija gilaitiškė Vilma Rečkauskienė, kai ją pavadiname tautodailės meistre. Moteris kuklinasi, esą tiek to laiko tepraėję nuo jos įsiliejimo į Plungės rajono tautodailininkų gretas, tačiau tie, kurie matė Vilmos megztas riešines, sutiks, jog ne laikas matuoja žmogaus talentą. Gebėjimas kurti yra arba ne. O ši moteris tikrai tuo apdovanota.
Viskas dėl… moteriško pykčio
V. Rečkauskienė megzti riešines pradėjo prieš aštuonerius metus. Galima sakyti, jog šis užsiėmimas į jos gyvenimą atėjo dėl… moteriško pykčio. „Dailės parduotuvėje Plungėje pamačiau riešines. Labai patiko. Užsigeidžiau. Tada dar litai buvo, tai 80 litų kainavo. Ir koks buvo nusivylimas, kai atvažiavusi su pinigais, deja, į jas neįmoviau, nes mano rankos stambesnės. Tai ir nusprendžiau pati išmokti“, – prisimena ji. Pabandė ir nuo tada laisvo laiko leidimas mezgant riešines tapo jai įprastas. Aišku, pradžioje gal ir buvo kiek keblu, tačiau po truputį įgūdžiai lavėjo. „Iš pradžių mokiausi internetu, vėliau tobulinausi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos surengtame praktiniame riešinių mezgimo seminare“, – kalba pašnekovė.
Vilma juokiasi, jog išmokusi ji riešinių prisimezgė tiek, kad galėtų priderinti prie kiekvieno savo megztuko. Aišku, jomis buvo apdovanotos ir sesuo, mama, pusseserė, draugės.
Riešinės, kaip žinoma, yra ant riešo maunamas megztas rankogalis. Jos paprastai mezgamos virbalais iš storesnių vilnonių siūlų arba neriamos vąšeliu. Dažniausiai vienspalvės, apie 6–15 cm ilgio, su skersiniais ar išilginiais dryžiais. Raštai nesudėtingi – eglutės, žiedų motyvai, grandinėlės, rombeliai, kryžiai ir kt. Nešiojamos apsaugoti rankas nuo šalčio ar kaip puošybos elementas.
Riešinės laikomos etnografinio rūbo dalimi. Todėl ir jose atsispindintys raštai neretai žymėdavo konkretų šalies regioną.
Pastebėta pirmojoje parodoje
V. Rečkauskienės riešinėse taip pat galima rasti etnografinių motyvų, kadangi megzdama naudojasi pavyzdžiais iš interneto, čia esančiomis siuvinėjimo schemomis, knygomis, tačiau neretai moteris „įjungia“ ir savo fantaziją. Taip sukuriamos riešinės su mėgstamų gėlių atvaizdais. Būtent pats kūrybos procesas ir yra maloniausias. Kaip sako Vilma, jai patinka stebėti, kaip gimsta raštas, patinka kurti siūlų ir karoliukų spalvų derinius. Tai savotiškas atsipalaidavimo būdas.
Susidomėjusi riešinių mezgimu, Vilma tikrai negalvojo, kad vieną dieną ji taps pripažinta tautodailininke ir kad savo gebėjimu galės dalytis su kitais. „2011 metais dalyvavau savo pirmoje parodoje, skirtoje moterų iš Dovainių, Gilaičių ir Zobėlų kaimų darbeliams parodyti. Tada mane pastebėjo Aldona Kuprelytė (Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus specialistė – aut. past.). Jinai pakvietė lankyti šeštadieniais rengiamus užsiėmimus, seminarus. Viename iš seminarų ir pasitobulinau riešinių mezgimą. Būtent Aldona buvo tas žmogus, kuris mane skatino siekti daugiau, tempė už ausų į įvairiausius renginius ir muges“, –
pasakoja Vilma.
Šiandien moteris jau ne tik pati mezga riešines, bet ir su malonumu to moko kitus. „Esu vedusi riešinių mezgimo pamoką Plungės „Saulės“ gimnazijoje, dariau porą seminarų Platelių dvaro sodybos Tradicinių amatų centre. Po seminarų atsirado dvi moterys, kurios atsiunčia savo darbelių nuotraukų, pasidžiaugiame kartu“, – apie dalijimąsi tuo, ko pati išmoko, užsimena tautodailininkė.
Parodos atveria daugiau galimybių
Beje, V. Rečkauskienė šiandien yra aktyvi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriaus narė. Į šios organizacijos gretas ji įsiliejo 2015 metais.
Pradėjusi megzti riešines, Vilma atrado vis daugiau galimybių kur nors išvykti, dalyvauti – gyvenimas tapo įvairesnis. Dalyvavimas įvairiose parodose plečia draugų, pažįstamų ratą, o ir smagu kitiems parodyti savo darbus. 2015 metais ji Telšių apskrities „Aukso vainiko“ parodoje už taikomosios dailės darbus pelnė trečiąją vietą.
Smagu prisiminti kiekvieną parodą, kurios ne vienos būta ir tikrai ne tik Plungėje, Plateliuose, bet ir Vilniuje, Telšiuose, Sedoje ir kt. Ypač įsimintini tautodailininkei buvo 2018 metai. Tada Platelių dvaro svirne buvo surengta jos personalinė jubiliejinė paroda. „Tais pačiais metais vyko rajoninė tautodailininkų jubiliatų paroda Plungėje. Dalyvavau ir respublikinėje taikomosios tautodailės parodoje-konkurse „Iš Džiugo sakmių“, Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos…“ vykusioje liaudies meno parodoje Vilniuje“, – prisimena riešinių mezgėja.
Ne tik mezgėja, bet ir audėja
Ne tik riešinės gimsta Vilmos rankose. Jai paklūsta ir audimo staklės. Moteris aktyviai dalyvauja Platelių dvaro sodybos Tradicinių amatų centro veikloje. Čia ne tik mezga riešines, bet ir audžia. Pastarieji darbai taip pat dažnai eksponuojami greta Vilmos riešinių.
„Audžiu savo malonumui, esu tik mėgėja. Nusiaudžiu kokį skudurinį taką ar kokį kilimėlį, servetėlę ant stalo, šalį žiemai, rankšluostį. Esu nuaudusi lovatiesę, pastaruoju metu nusiaudžiau medžiagą žuvies akies raštu, nuvežiau siuvėjai, kad sarafaną pasiūtų. Tai ir dabar tebėra – karantinas. Namuose turiu stakles, tad retkarčiais prie jų prisėdu“, – pasakoja ji.
Nors gyvenimas kaime jai neleidžia užsiimti mezgimu ir audimu, kada tik nori, – ūkio ir sezoniniai darbai nelaukia, tačiau Vilma viską suderina. Negana to, dar atranda laiko visuomeninei veiklai. Ji – Platelių bendruomenės tarybos narė.
Paklausta, kur artimiausiu metu bus galima išvysti jos darbų, Vilma atvirauja, kad didelių užmojų neturinti, tačiau planuose – rudenį vyksianti Telšių apskrities tautodailininkų „Aukso vainiko“ atrankinė paroda. „Pernai dėl laiko stokos negalėjau dalyvauti, tai šiemet pažadėjau“, – sako liaudies meno tradicijų puoselėtoja.
