Taip iš Plungės rajono Žlibinų seniūnijos Purvaičių kaimo kilusį profesorių Igną Končių apibūdino Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas dr. Rimantas Vaitkus. Tokią išvadą jis padarė skaitydamas pranešimą mokslinėje konferencijoje „Profesorius Ignas Končius – pamatinių tautos vertybių puoselėtojas ir saugotojas“, kuri praėjusį šeštadienį surengta Žemaičių dailės muziejuje.
Konferencijoje, kuri buvo skirta prof. I. Končiaus 130-osioms gimimo metinėms paminėti, garbiojo kraštiečio asmenybę bandyta apžvelgti įvairiausiais aspektais – kaip pedagogo, etnografo, fizikos pradininko Lietuvoje, mokslininko ir t. t. „Jo asmenybė ir veikla tokio plataus spektro, kad viskam apžvelgti turbūt ir dviejų dienų respublikinės konferencijos nepakaktų“, – kalbėjo Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Danutė Einikienė.
Dar paminėta, kad šios konferencijos tikslas – ne tik prisiminti I. Končių, bet ir suteikti galimybę pasisakyti iš Plungės kilusiems šių dienų akademinės visuomenės atstovams. „Žmonėms, kurie kažkada iš Plungės išvyko su pirmaisiais žinių pumpurais, dabar jau laikas į gimtąjį miestą parvežti subrandintus savo pasiekimų vaisius“, – sakė D. Einikienė, vardydama, kas skaitys pirmuosius pranešimus.
Mokslinės konferencijos dalyvius pasveikino pristatytas kaip fizikas Jurgis Razma: „Savęs vadinti šios srities specialistu jau nedrįstu. 25 metai politikos mane sugadino, bet tai netrukdo man pagerbti tikro fiziko I. Končiaus, kuris besikuriančioje Lietuvoje daug kuo domėjosi ir savo žiniomis užpildė ne vieną neištirtą sritį.“
Pranešime „Ignas Končius: nuo mokytojo iki universiteto rektoriaus“ R. Vaitkus profesoriaus veiklą apžvelgė iš akademinės pusės: „Man didelė garbė prisiliesti prie šio žmogaus darbų. Tai asmenybė, pagal kurios gyvenimą galima rašyti Lietuvos istoriją. Na, o radus gerą scenaristą, ir puikų filmą būtų galima susukti – apie Lietuvą per I. Končiaus asmenybę.“
Kaip pasakojo pranešėjas, švietimo ir mokslo aspektu Lietuva prieš Pirmąjį pasaulinį kartą buvo ypač atsilikusi šalis. Mat tokia buvusi Rusijos politika – kad tauta būtų neišsilavinusi. „1830 metais Vilniaus universitete mokėsi 1 322 studentai, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą jų skaičius buvo sumažėjęs iki 300“, – pabrėžė R. Vaitkus.
I. Končius aukštojo mokslo siekė ne Lietuvoje. Jis studijavo Sankt Peterburgo universitete, kur domėjosi ne tik fizika ar matematika, bet gaudyte gaudė su lietuvybe susijusias paskaitas. R. Vaitkus savo pranešime pateikė daug įdomių faktų iš I. Končiaus gyvenimo: kaip jis, žandarui davęs 3 rublių kyšį, išsisuko nuo kariuomenės, kaip mokytojavo Stavropolyje, kur už darbą gaudavo šešis butelius pieno, kaip rado skelbimą, kad Dotnuvos technikos mokykloje reikalingas mokytojas, kuriam siūlomas butas, kuras, karvė ir alga. Vėliau gavo kvietimą dėstytojauti Kaune įkurtame Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), kur fizika buvo ypač vertinama. 1933 metais tapo profesoriumi, o 1939-aisiais, Lietuvai atgavus Vilnių, buvo pakviestas dirbti Vilniaus universiteto valdytoju. Netrukus I. Končiui buvo pavestos rektoriaus pareigos. Tačiau tikru universiteto rektoriumi jis savęs nelaikė.
Prof. I. Končius iki šiol visus stebina savo veiklos įvairiapusiškumu. Be to, kad buvo fizikas, pedagogas, meteorologas, etnologas, jis dar domėjosi archeologija, muziejininkyste, kraštotyra, skautų veikla, prisidėjo Kaune steigiant zoologijos sodą, oro muziejų, rengė ir leido vadovėlius, žodynus, kitas knygas.
Kitus pranešimus apie šią neeilinę asmenybę skaitė Klaipėdos universiteto prof. dr. Rimantas Balsys, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Judita Puišo, doc. dr. Bonifacas Vengalis, prisiminimais apie I. Končių dalijosi jo artimieji.
Po konferencijos pristatyta paroda „Prof. Igno Končiaus laboratorija“, kuri parengta iš Žemaičių dailės muziejaus ir Kauno technologijos universiteto muziejaus rinkinių.
