Plungiškiams gerai žinoma tautodailininkė Birutė Daukantienė šiuo metu intensyviai ruošiasi garbingos sukakties paminėjimui – rugpjūčio pradžioje ši guvi ir nuolat besišypsanti moteris švęs savo 80-metį. Juk ne juokas – reikia ir jubiliejinei parodai viską parengti, ir gausų namiškių, giminaičių bei bičiulių būrį subursiančiai šventei susiruošti. Beje, sukaktuvininkės ekspozicija žada būti itin įdomi ir gausi. Ponia Birutė ketina eksponuoti daugiau nei šimtą savo darbų: siuvinėtų paveikslų, staltiesių, takelių.
Su adata rankoje – nuo mažens
Kaip pasakojo Birutė, jos giminės iš mamos pusės šaknys Alytuje. Močiutė ten pas dvaro ponią tarnavo, jos dukras augino. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui močiutė su vaikais buvo tremiama į Rusiją. Taip jau išėjo, kad pakeliui ji buvo atskirta nuo vaikų. Po kurio laiko Birutės mama atsidūrė Plungėje, Oginskių vaikų globos namuose. Kai ši jau buvo paauglė ir tarnavo pas kleboną Povilą Pukį, ją Plungėje susirado mama, Birutės močiutė. Čia šeima ir apsistojo.
Taigi Birutė – grynakraujė plungiškė. Čia ji gimė, užaugo. Tiesa, šneka ir žemaitiškai, ir bendrine kalba, nes kartu gyvenusi močiutė pati nė žodžio žemaitiškai nemokėjusi ir mažiesiems neleidusi žemaičiuoti. „Kiek atsimenu, mano močiutė buvo labai darbšti, kruopšti moteris. O kartu ir reikli – vos paruošdavome namų darbus, iškart liepdavo prie rankdarbių sėsti. Ir darbelis turėjo būti nepriekaištingas. Ji pati puikiai siuvinėjo. Šį amatą mokėjo ir mano mama, bet dar gražiau mezgė“, – prisiminimais dalijosi moteris. Paklausta, kada pradėjo siuvinėti, Birutė atsakė: „Kai tik adatą pradėjau nulaikyti, tai ir siuvau. Buvau gal aštuonerių ar devynerių metų. O dabar siuvinėjimas man – liga, kurią, kaip suprantu, paveldėjau iš močiutės.“
Siuvinius pasiglemžė ugnis
Kadangi visą laisvalaikį praleisdavo su adata rankoje, merginos spinta lūžo nuo siuvinių. „Ir namus savo rankdarbiais puošėme, ir sau kraitį krovėmės. Gaila, bet tų laikų darbų neišliko – tėvų namuose kilo gaisras, kuris viską pasiglemžė. Po nuodėguliais radau tik sveiką likusią užuolaidos dalį, kurią neseniai įrėminau. Jai – 60 metų“, – rodydama našlaitėmis siuvinėtą rankdarbį pasakojo plungiškė.
Būdama 23-ejų Birutė ištekėjo – už plungiškio Stasio Daukanto. Veterinarijos gydytojo profesiją turintis vyras buvo išsiųstas dirbti į Raseinius, kartu išvyko ir žmona. „Aš jokių mokslų nebaigiau – tik gyvenimo universitetus. O dirbti teko daug kuo – fermos vedėja, selekcininke, pardavėja. Penkiolika metų darbavausi kartu su vyru, tad ir veterinariją gerai išmaniau, daug kuo galėjau jam pagelbėti“, – sakė moteris.
Pirmoji paroda – prieš 25 metus
Raseiniuose Birutė dirbo, augino vaikus: tris dukras ir sūnų. O štai siuvinėjimui laiko nedaug beturėjo, bet amato nepamiršo. 1985-aisiais ištiktas infarkto mirė Stasys. Tada moteris nusprendė grįžti į Plungę, čia įsidarbino Vaikų globos namuose ir vėl kibo į rankdarbius. Nuo vaikystės siuvinėjusi tik močiutės išmokytais būdais – šešėliniu ir rišeljė, vėliau Birutė labai pamėgo siuvinėjimą kryželiu. Pastarasis dabar – net arčiau širdies, bet nepamiršta ji ir senųjų, tradicinių siuvinėjimo būdų.
Darbą Plungės vaikų globos namuose Birutė prisimena kaip vieną gražiausių savo gyvenimo etapų. Dirbdama auklėtojos padėjėja turėjusi daug mylimų vaikų ir kolektyvas puikus buvęs. Be to, ne vieną savo auklėtinį siuvinėti išmokiusi. Darbovietėje ir pirmąją savo kūrybos parodą surengusi. „Aš gi niekam nepasakojau, kuo užsiimu laisvalaikiu. Bet darbe daug kas matė, kad moku siuvinėti, tad artėjant Vaikų globos namų dešimtmečiui paprašė, kad iš namų savo darbų atneščiau, parodėlę surengčiau. Atnešiau. Parodą įvyko ir sulaukė puikių atsiliepimų. Netrukus po jos pas mane atėjo Plungės tautodailininkų kuratorė Janina Uginčienė. Tai buvo 1990 metais“, – prisiminė B. Daukantienė.
Per tris dešimtmečius – šimtai kūrinių
Ponia Birutė intensyviai siuvinėja jau 30 metų. Paraginta J. Uginčienės, tapo tautodailininke. Kiek paveikslų, staltiesių, takelių per tuos dešimtmečius išsiuvinėjo, ir pati nežino. „Jei visus tebeturėčiau, turbūt šimtais skaičiuočiau, bet daugybę savo darbų esu išdovanojusi, šiek tiek – ir pardavusi. Sūnus nemažai siuvinių į Prancūziją išvežė, dukra – į Norvegiją. Galima sakyti, po visą pasaulį jie išsibarstę“, –
pasakojo Birutė.
Paklausta, ar nėra sudėtinga dirbti tokius smulkius darbus, ar akys, pirštai dar klauso, tautodailininkė atsakė, kad pirštai dar miklūs, adatą sučiupinėja, o štai viską sužiūrėti jau sunku, reikia akinių. „Bet nedirbti aš negaliu. Jei nepasiuvu – neužmiegu“, –
juokavo moteris. O kiek laiko reikia sugaišti norint šešėline technika šilkiniais siūlais išsiuvinėti staltiesę? Pasak Birutės, tokiam darbui reikia kelių mėnesių. Ir tai – jei dirbsi kasdien. O takeliui? Siuvinėjant kryželiu takeliui reikia mėnesio, šešėliniu būdu – dešimties dienų.
„Net nežinojau, kad tiek mylinčių žmonių turiu“
Ponia Birutė turi tris dukras: Norvegijoje gyvenančią Astą, Anglijoje įsikūrusią Rasą ir šalia gyvenančią, bet į Norvegiją vis važiuojančią Liliją. Užaugino ir sūnų Raimondą, į medicinos mokslus jį išleido, bet… Prieš penkiolika metų pakirstas vėžio gydytoju dirbęs jaunas vyras mirė. Tad liko tik dukros, be jų, – aštuoni anūkai ir trys proanūkėliai. Ar kuris nors iš jų paveldėjo mamos-močiutės pomėgį siuvinėti? Pasak moters, siuvinėti moka visos dukros, bet labiausiai prie to linkusi vyriausioji Lilija. „Kartą buvo šeiminę parodą surengę, joje – mano, visų dukrų ir dar anūkų Kamilės, Edgaro ir Eimanto darbai. Taigi trys kartos savo gabumus parodė“, – pasakojo tautodailininkė.
Artėjant 80-mečiui, ponia Birutė džiaugiasi savo šeima, artimaisiais, bičiuliais: „Žinot, šį pavasarį labai sunkiai sirgau, net į ligoninę buvau patekusi. Turiu pripažinti, jog iki tol nežinojau, kad tiek mylinčių žmonių turiu. Visi man padeda: vieni bičiuliai daržą apsėjo, kiti atlekia žolės nupjauti. Ir tautodailininkų vadovė Zafira Leilionienė kaip sesuo mane lanko, ir vaikai labai rūpinasi. Užtat per savo šventę visiems jiems žadu padėkoti. Kaip? Tegu tai bus paslaptis…“
