Liepos 29 dieną Plungės viešojoje bibliotekoje paminėtos fiziko, etnografo, visuomenės veikėjo Igno Končiaus 130-osios gimimo metinės. Kalbėta apie profesoriaus šeimos paveldą, pristatyta jo fotografijos darbų paroda.
Biografija
Nuskambėjus Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos auklėtinio Mato Stabingio fortepijonu atliekamai muzikai, susirinkusiuosius pasveikino Savivaldybės meras Audrius Klišonis.
Vyr. bibliografė Otilija Juozapaitienė trumpai išdėstė I. Končiaus biografiją. Būsimasis mokslininkas gimė 1886-ųjų liepos 31-ąją ūkininkų šeimoje Purvaičiuose (Žlibinų sen.). 1899 m. įstojo į Palangos progimnazijos antrąją klasę, 1903 m. – į Liepojos gimnaziją. 1907 m. pradėjo studijuoti Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. 1911 m. I. Končius Žemaitijoje surašinėjo ir fotografavo koplytėles ir kryžius, Plungėje surengė vaidinimą „Tadas Blinda“. Baigęs universitetą mokytojavo Palangoje, vėliau dirbo Stavropolyje. 1921-aisiais grįžo į Lietuvą, dirbo Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje. 1926-ųjų rudenį persikėlė į Kauną. Būdamas Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedros docentas, dėstė fiziką. 1939-ųjų pabaigoje paskirtas Vilniaus Stepono Batoro universiteto laikinuoju valdytoju. Po metų grįžo į Kauną ir vadovavo Fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo. 1941-ųjų gegužę buvo suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą, birželį nuvežtas į Vilnių, paskui – į Minsko kalėjimą. Per Červenės žudynes jam pavyko išvengti mirties. 1944-ųjų liepą kartu su dviem sūnumis – Liudu ir Vytautu – pasitraukė į Vokietiją. Ten organizavo Savitarpio pagalbos komitetą. 1949 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone, dirbo Tafto universiteto fizikinių tyrimų laboratorijoje. Užsiėmė medžio drožyba ir atsiminimų rašymu. Mirė 1975-aisiais. Palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996-ųjų rugsėjį palaikai perlaidoti Rasų kapinėse Vilniuje.
Profesorius I. Končius – Kauno zoologijos sodo įsteigimo iniciatorius.
Palikimas – trys priesakai
Apie profesoriaus šeimos paveldą kalbėjo jo vaikaitis Gintaras su žmona Virginija.
„Senelis sakė, kad prieškario Lietuvoje buvo tik du profesoriai – Tadas Ivanauskas ir Mykolas Romeris, o visi kiti – aukštos klasės mokytojai. Prie jų priskirčiau ir savo senelį“, – pradėjo pasakojimą G. Končius.
Kaip pats prisipažino, sulaukęs prašymo pakalbėti apie I. Končių, jis abejojęs, ar gali tą daryti. „Žmogus turi tokią vertę, kiek duoda visuomenei. Ruošdamasis pranešimui peržiūrėjau sąrašą, kuriame surašytos visos senelio visuomeninės pareigos. Suskaičiavau 30. Tad ar galiu apie jį kalbėti, jei jo nemačiau, tik buvau parašęs du laiškus?“ – kėlė klausimą profesoriaus vaikaitis. Jis neslėpė, jog kalbės ne apie materialųjį paveldą, o apie tai, kas senelio palikta kaip priesakai.
„Kai senelis traukėsi iš Lietuvos ir susitiko su mano tėvu paskutinį kartą, atsisveikindamas tarė: „Visi iš Lietuvos išvažiuoti negalime.“ Tai buvo lyg užkeikimas, lyg priesakas, kurį laikau savo šeimos paveldu“, – atviravo G. Končius. Anot jo, gal šių žodžių veikiama, o gal laikydamasi senelio priesako, šeima liko gimtojoje šalyje.
Kitas priesakas – viską vežti į Lietuvą. Kaip prisiminė G. Končius, jo senelio žmona buvo iš Palangos, tad I. Končius vasaras ten ir praleisdavo. Kadangi profesorius buvo veiklus žmogus, nenorėdamas dykaduoniauti, pajūryje imdavosi kraštotyrinės veiklos. Kartą jis susipažino su lenku vaistininku. Bendraudami juodu atkūrė originalų „Trejų devynerių“ receptą, su tiksliomis žolelių proporcijomis. „Ko gero, nuo tada „Trejos devynerios“ mūsų šeimoje tapo pagrindiniu vaistu nuo visų ligų“, – šmaikštavo G. Končius. Buvo gal 1960-ieji, kai profesoriaus sūnaus Algirdo bičiulis, tvarkydamas senelių namus, rado paketėlį su žolelių mišiniu „Trejoms devynerioms“. „Mano tėvukas, norėdamas nudžiuginti mano senelį, tą paketėlį išsiuntė jam. Po kurio laiko gavo laišką. Atplėšęs voką pamatė tą patį maišelį su žolėmis ir raštelį prie jo: „Vaikeli, iš Lietuvos nieko vežti negalima, viską reikia vežti į Lietuvą“, – pasakojo G. Končius. „Juk jei kiekvienas, išvažiavęs ir gyvenantis svečioje šalyje, iš ten parvežtų nors po vieną knygą, kiek įdomių dalykų galėtume atrasti…“ – svarstė jis.
Paskutinis I. Končiaus priesakas palikuonims – stengtis niekada neįžeisti kito žmogaus orumo. Kaip sakė G. Končius, skaitydamas senelio knygas, kuriose jis aprašė tą metą, kai kalėjo, supratęs, kad jam savo ir kito žmogaus orumas buvęs labai svarbus. „Mano orumas niekada nebuvo įžeistas. Savo vaikus auklėju taip pat, todėl esu laimingas žmogus, sutinku tik gerus žmones“, – užbaigė savo pranešimą profesoriaus vaikaitis.
„Privati valda. Prašome užeiti“
Su kitokiu I. Končiaus palikimu supažindino G. Končiaus žmona Virginija.
Pasak pranešėjos, senoji profesoriaus troba skaičiuoja jau antrąjį šimtmetį, o atpirkę ją Končiai rado I. Končiaus darytą kryžių, koplytėlę ir kitokių rakandų, atspindinčių Žemaitijos istoriją. „Mūsų šeimai tai labai svarbu. Ateina laikas, kai pradeda kalbėti šaknys“, – akcentavo V. Končienė. Moteris pažadėjo, kad vieną dieną Purvaičiuose prie sodybos kabės užrašas „Privati valda. Prašome užeiti“.
Profesoriaus 130-ųjų gimimo metinių minėjime Žemaitijos nacionalinio parko etnologė Aldona Kuprelytė pristatė parodą „Senosios Lietuvos etnografiniai vaizdai profesoriaus Igno Končiaus fotografijoje“. Eksponuojamos 1936 metais darytos fotografijos, kuriose matyti ūkininkų gyvenamieji namai, buities daiktai, tuo metu vykusios šventės ir pan. „Šiose nuotraukose regime, kaip mažai žmogui tereikėjo. O pačios fotografijos – šaltinis, iš kurio galime semti informaciją apie savo krašto žmones, jų gyvenimą“, – apibendrino parodą A. Kuprelytė.
Kitą dieną profesoriaus sukaktis buvo minima Končių sodyboje Purvaičiuose. Ten ne tik kalbėta apie šią neeilinę asmenybę, bet ir vaišintasi pusmarškone koše su rūgusiu pienu, mokytasi žemaitiškų dainų su Šateikių kultūros centro folkloro ansambliu.
