Rugpjūčio mėnesį tveriškiai atsisveikino su klebonu Dariumi Povilaičiu. Dabar vyskupo paskyrimu jis ganytojo darbą tęsia Tryškių bažnyčioje. Kolegos vieton stojo kunigas Saulius Stumbra. Jau pirmosiomis darbo dienomis dvasininkas suteikė Krikšto ir Santuokos sakramentus, laikė šv. Mišias už mirusįjį.
Nors parapija maža, darbo netrūksta. Apie pirmuosius žingsnius Tveruose, ateities planus Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje kalbėjome su kunigu klebonu S. Stumbra.
– Tradicinis prašymas – prisistatykite mūsų skaitytojams.
– Nuo 2001-ųjų, kai baigiau Telšių kunigų seminariją, dirbau Klaipėdoje. Pastaruosius septynerius metus – vikaru Kristaus Karaliaus parapijoje ir Jūrininkų ligoninės kapelionu. Esu įgijęs tris aukštuosius – religijos mokslų magistro, muzikologijos magistro ir socialinių mokslų edukologijos daktaro – laipsnius. Taško ir dabar nededu: mokslų daktaro paskirtis – kurti mokslą. Tikiuosi, kad ir dirbdamas Tveruose praturtinsiu savo žinias domėdamasis, kokios liaudies tradicijos šiame krašte išlikusios, kokios išnykusios, o kas dar atgaivintina. Mėgstu keliauti. Iš Europos šalių neaplankytos liko tik Olandija ir Belgija. Esu organizavęs daugybę piligriminių kelionių. Daugiau nei dešimt kartų su piligrimais buvau Romoje.
– Ar nesunku persikelti iš vienos vietos į kitą? Tuo labiau iš didmiesčio į mažą ramų miestelį?
– Vietos keitimas visada kiek skausmingas, ir tai natūralu. Žmogiška, kad pripranti prie žmonių. Bet septyniasdešimt kilometrų – ne atstumas, draugiškus ryšius galima išlaikyti bendraujant telefonu, internetu. Persikėlimas turi ir pranašumų: plečiasi pažįstamų ratas, įgyji naujos patirties. Gimiau Klaipėdoje, tačiau nors ir esu miesto vaikas, kaimo nebijau – su tėvais gyvenau Skuodo rajone, Mažeikiuose. Mama kilusi nuo Telšių, tad suprasti ar pajusti šio Žemaitijos krašto žmones man daug paprasčiau, nei tai būtų gavus paskyrimą į Tauragės pusę. Tikroji – istorinė – Žemaitija artima mano širdžiai.
– Sakoma, pirmasis įspūdis – teisingiausias. Kokie Jums atrodo Tverai ir tveriškiai?
– Ši parapija man nebuvo visai svetima – kelis kartus esu dalyvavęs atlaiduose, tad preliminarų įspūdį, kaip atrodo bažnyčia, kokia bendruomenė čia gyvena, turėjau susidaręs. Prieš paskiriamas į Tverus jau pažinojau vieną kitą vietos gyventoją, o ir tų pačių klaipėdiečių apylinkėse nemažai įsikūrę. Kasdien susipažįstu su vis naujais žmonėmis. Žemaitis galvoja lėtai, bet visą laiką – Tveruose tai labai jaučiama. Tveriškiai – tikri žemaičiai, ir tuo viskas pasakyta. Vos tik atsikrausčiau, žmonės daržovių, pieno, sūrių atnešė, o tai rodo labai gerą širdį. Kelis vakarus ėjau pasivaikščioti po miestelį. Žvalgiausi, kaip gyvena žmonės. Namai sutvarkyti, aplink gėlynai, žolė nupjauta – pirmas įspūdis tikrai šviesus. Tai daug pasako. Jei tvarka išorėje, manau, kad tvarka ir sielose.
– Pirmos šv. Mišios – tai kunigo prisistatymas, pasidalijimas mintimis ir planais. Ką kalbėjote parapijiečiams jų metu?
– Per pirmąsias šv. Mišias rugpjūčio 21-ąją bažnyčia buvo pilna žmonių. Kaip patys sakė, buvo tarytum antri atlaidai. Kalbėjau susirinkusiesiems apie tai, kad aš atėjau ne kelio rodyti, o eiti kartu su visais tuo pačiu keliu, ne mokyti gyvenimo, o kartu gyventi. Žadėjau, kad ne tik skelbsiu Dievo žodį, bet ir pats stengsiuosi tuo žodžiu vadovautis.
– Ne tik saugote senąsias bažnytines tradicijas, bet ir turite savų…
– Atgaivinau senąją tradiciją – prieš kiekvienas šv. Mišias atidaryti, o po jų uždaryti bažnyčioje esantį stebuklingą paveikslą. Senieji tveriškiai prisimena, kad seniau taip ir buvo daroma, o kitiems tai – lyg naujiena. Esu dėkingas vietos meistrams, su kurių pagalba pavyko sutvarkyti atidarymo mechanizmą. Tai, kad paveikslas stebuklingas, kad prie jo išmelsta malonių, liudija žmonių padėkos ženklai. Tai apžadų vieta: žmogus, gavęs malonę, ateina prie Marijos kojų ir eina keliais su žvake rankose. Suprasti, kad su Dievo ir tikėjimo pagalba aš ne tik gaunu malones, bet turiu sugrįžti ir padėkoti už jas, – daugybę šimtmečių besitęsianti tradicija.
Nuo pat pirmos dienos ateinu ir išeinu per galines bažnyčios duris – man malonu sutikti žmones, paspausti ranką, pabendrauti, paklausti jų, kaip sekasi. Dialogui reikia dviejų pusių, aš ranką tiesiu, tikiuosi, kad ji bus ištiesta ir man.
– Kokius darbus esate numatęs padaryti Tveruose?
– 2018-aisiais sukaks 400 metų nuo pirmosios bažnyčios Tveruose pastatymo. Tai viena seniausių vietų, kur maldos namai stovėjo, todėl jubiliejus turėtų tapti svarbiu įvykiu ne tik parapijos, savivaldybės, bet ir šalies mastu. Su šia sukaktimi susiję ir didžiausieji mano planai. Reikės daryti bent minimalų remontą: nudažyti bažnyčią, ieškoti galimybių restauruoti altorių, sutvarkyti aplinką ir organizuoti generalinį apsišvarinimą. Jau ateinančią savaitę sukviesime didelę talką iš vietinių gyventojų. Reikalingas ir mokslinis žvilgsnis – unikali medinė architektūra, sakralinis vaizduojamasis menas, specialistai turi įvertinti, ką galima restauruoti, o nuo ko valia tik dulkes nubraukti.
Sieksiu, kad bažnyčia būtų įtraukta į lankytinų objektų sąrašą. Čia turėtų būti visų, atvažiuojančių į Tverus, pirmoji sustojimo vieta, nuo kurios prasidėtų pažintis su miesteliu ir apylinkėmis. Minėjau, kad organizavau Klaipėdos tikintiesiems piligrimines keliones, tikiuosi, kad ir Tveruose man pavyks ką nors panašaus surengti. Siekdamas daktaro laipsnio, atlikau du mokslinius tyrimus – rinkau etnografinę medžiagą apie Kalnų giedojimą, šermenų apeigas Žemaitijoje. Gal pasiseks ir čia atrasti senų giesmynų, kitų unikalių dalykų. Jeigu pavyks, darysiu įrašus ir rinksiu tą medžiagą, nes tai būtų indėlis ne tik į parapijos, bet ir į Lietuvos kultūrą.
Norisi tvirtesnio, gyvesnio ryšio su gimnazija ir bendruomene, kuri čia labai stipri. Ir viena, ir kita – vienos teritorijos vaikai. Bažnyčia – vienintelė vieta, vienijanti visus. Ji – ne klebono, o mūsų visų bendra nuosavybė. Jei pastatas atliks tik ritualines paslaugas, jis bus nieko vertas. Čia turi skambėti vaikų juokas, šurmuliuoti jaunimas, burtis šeimos. Kaip sakiau per pirmąsias šv. Mišias, pritraukti žmones bandysiu tiesdamas jiems ranką.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės Jums!
