Atgavęs 32 lopelius žemės plungiškis nežino, ar jam juoktis, ar verkti

Praėjusių metų lapkričio 30 dieną plungiškį Praną Pilybą pasiekė Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos antspaudu pažymėtas storas laiškas. Jame – minėtosios tarnybos sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę, esančią Palangos mieste, atkūrimo, tos žemės nuosavybės dokumentai ir apie 80 lapų priedų. Pagaliau atgavęs senelių žemę plungiškis lyg ir turėtų džiaugtis, bet… Situacija tokia, kad nežinia, ar iš tokio sprendimo reikia juoktis, ar ašaras dėl jo braukti: iš jam priklausančių 15,6 aro žemės šįkart Pranas atgauna tik 1,8 aro ir ne viename gabale, o „sutrupintus“ net 32 adresais.

P. Pilybo šaknys – Palangoje. Iš ten kilę jo tėvai, seneliai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, plungiškis, jo brolis, sesuo, pusbroliai ir pusseserės įgijo teisę atgauti seneliams priklausiusią nuosavybę. Naudodamasis ja, vyriškis (žinoma, ir jo giminaičiai) apie 1993–1994 metus kreipėsi dėl žemės sugrąžinimo.
Žemės Palangoje turėjo abeji P. Pilybo seneliai. Dalis jos buvo, kur dabar įrengtas oro uostas, dalis – ten, kur kapinės. Per dvidešimt kelerius metus dalį nuosavybės plungiškis yra atgavęs. Žinoma, ne ten, kur ji buvo, ne viename gabale, bet vis tiek geriau negu nieko. Be paminėtosios nuosavybės, vieni iš P. Pilybo senelių žemės turėjo ir buvusiose bendrose ganyklose, kuriose šiuo metu pristatyta gyvenamųjų namų ir kitų objektų. Ten vyriškiui priklauso 15,6 aro, kurių jau daugiau nei 20 metų nepavyksta atgauti.
„Reikalų su žemėtvarkininkais turime kone 25 metus. Buvo įvairių situacijų, bet tokios, kokia susiklostė dabar, dar niekad nepasitaikė. Negi siekiant kuo greičiau užbaigti užsitęsusią žemės reformą tokių priemonių griebiamasi, iš žmonių tyčiojamasi?“ – kalbėjo P. Pilybas.
O situacija tokia. Nacionalinė žemės tarnyba pernai lapkričio 15-ąją priėmė sprendimą P. Pilybui grąžinti 1,8 aro žemės iš jam priklausančių 15,6 aro. Žmogus gal ir „nekeltų bangų“, jei tas 1,8 aro sklypas, kad ir nedidukas, būtų viename gabale, tačiau… Bėda ta, kad atgautoji žemė išmėtyta net 32 adresais – Vytauto, Gabijos, Žiogų Tako, Perkūno, Austėjos gatvėse. Tai reiškia, kad kiekvieno atgauto lopelio plotas – vidutiniškai po 5,6 kvadratinio metro. Toks vidutinis plotas, bet tarp tų 32 yra ir tokių, kurių dydis – vos vienas kvadratinis metras. Ką tokiame veikti? Kaip panaudoti? Bent jau P. Pilybas atsakymų į šiuos klausimus neturi.
„Mano žiniomis, į buvusių ganyklų žemę pretenduoja 350 žmonių, senųjų palangiškių palikuonių. Vadinasi, ne tik aš, bet ir visi kiti susidūrė su analogiška situacija – gavo skirtingais adresais išmėtytus žemės lopelius, kuriais realiai niekada negalės pasinaudoti“, – pasakojo plungiškis.
Įdomi dar viena detalė – P. Pilybo gautuose dokumentuose nurodyti sklypai, kuriuose yra jam priklausantys kvadratiniai metrai, tačiau, kur tiksliai yra ta nuosavybė, nepažymėta. „Tarkim, yra 10 arų – 1 000 kvadratinių metrų – sklypas, kuriame 350 žmonių turi po 2,85 kvadratinio metro žemės, tačiau nė vienas nežino, kur konkrečiai tie jo metrai yra, nes jie plane nepažymėti. Būtų gerai, jei viename sklype būtume sukelti visi giminaičiai, tada gal dar kažkaip susitartume, bet dabar esame kartu su žmonėmis, kurių net nepažįstame“, – padėtį aiškino žmogus.
Gavęs minėtuosius dokumentus, P. Pilybas turėjo per mėnesį kreiptis į Registrų centrą, kad įregistruotų savo nuosavybę, tačiau jis to nepadarė. Vyras sakė apskaičiavęs, kad nuosavybės įregistravimas jam kainuos apie 200 eurų. Be to, turint žemės Palangoje, kasmet teks solidžius žemės mokesčius mokėti. Na, o naudotis nuosavybe negalės. „Ką galima nuveikti vieno ar kelių kvadratinių metrų ploto sklype? Kai kuriuose net kapo duobės neiškasi, o ką jau bekalbėti apie kažkokią veiklą. Taigi turėti tokią nuosavybę – tas pats, lyg ji būtų Mėnulyje. Juolab kad ir parduoti jos neturėsiu jokios galimybės“, – šmaikštavo vyras.
Pasak P. Pilybo, tas, kas jam ir kitiems ruošė žemės nuosavybės dokumentus (o tai turėtų būti neblogą atlyginimą gaunantys šios srities specialistai), tikrai daug darbo įdėjo, daug laiko sugaišo, daug popieriaus ir spausdintuvo dažų sunaudojo. Viskas lyg ir atlikta, bet rezultatas – niekinis. „Tam, kas šį darbą dirbo, visiškai nerūpėjo žmogus – nei kaip jis jausis, nei ką darys su gautąja nuosavybe, – dėstė plungiškis. – O jaučiuosi įžeistas ir pažemintas, šie dokumentai – šiurkščiausias mano, kaip žmogaus, teisių pažeidimas. Juk turėdamas turto žmogus tikisi iš jo naudos, o man „kvepia“ didžiuliais nuostoliais. Atidavusi žemę, valstybė mane apvogs – naudotis nuosavybe negalėsiu, o mokesčius mokėsiu.“
Kaip teigė P. Pilybas, buvo laikai, kai žemę buvo galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. Tuomet ne vienas valdininkas savo nuosavybę iš kokio kaimo į pajūrį persikėlė, o tikriesiems palangiškiams ne kažkas ir beliko. „Kiek bendrauju su žemėtvarkininkais, tiek girdžiu, kad laisvos žemės nebėra, nors realiai žemės reformos žemėlapio man niekas nėra parodęs. Tiesa, kartą už vieną sklypą man buvo pasiūlyta piniginė kompensacija. Tai buvo prieš kokius 3 ar 4 metus – už 10 arų Palangoje valdžia man apskaičiavo… 800 litų. Palaikęs tai pasityčiojimu, atsisakiau tokio sandorio“, – prisiminė plungiškis.
P. Pilybas nuosavybės neįregistravo. Tad ką planuoja daryti toliau? Vyras sakė, kad tokia atkurtos nuosavybės forma jo netenkina. Todėl iškart po Naujųjų parašė skundus – ir Nacionalinei žemės tarnybai, ir Seimui. Jo raštą gavęs Seimo Ekonomikos komitetas atsakė, kad problema pagal kompetenciją persiųsta Kaimo reikalų komitetui, kuris turėtų ją išnagrinėti. Atsakymo iš ten kol kas nėra. Dar nieko neatsakė ir NŽT. „Skundai išsiųsti, tad laukiu atsakymų. Bijau, kad visi kratysis šios problemos, siuntinės vieni kitiems, o galų gale atsakys, kad jokie įstatymai nepažeisti. Bet gal ką nors mūsų problema sudomins, gal kas nors pastebės, kad tai, kas padaryta, – didžiausia nesąmonė, absurdas, nesiskaitymas su žmogumi“, – samprotavo plungiškis.
Jei į pretenzijas nebus sureaguota, P. Pilybas neatmeta galimybės savo interesus ginti teisme. „Registruodamas tokią nuosavybę, pats sau pagalį į ratus įkiščiau. Tai reikštų, kad aš su viskuo sutinku“, – kalbėjo vyras. O koks variantas jį tenkintų? Pasak plungiškio, bet koks, kad tik neprasilenktų su sveiku protu.
Nacionalinės žemės tarnybos Kretingos skyriaus vedėjas Dalius Vitkus susiklosčiusią padėtį komentuoja taip:
„Čia kalbama apie vadinamąsias Palangos ganyklas, kurių plotas buvo apie 150 hektarų. Savininkų – maždaug 300. Ganyklos nebuvo išskirstytos sklypais, jos buvo bendros, kiekvienas turėjo po savo ruoželį ir juo naudojosi.
Nuosavybės į šias ganyklas atkūrimo procedūra pradėta 2012 metais. Tiesa, tuomet iš 150 ha laisvi buvo tik 7 ha, pretendentų į žemę – apie 350. Palangos miesto savivaldybė tame plote suprojektavo 32 įvairaus dydžio sklypus. Kiekvienam pretendentui kiekviename sklype atiteko po kelis kvadratinius metrus žemės. Ir taip padaryta ne pagal Palangos miesto savivaldybės sumanymą, o vadovaujantis įstatymu.
Tuomet visiems pretendentams į nuosavybę buvo išsiųsti informaciniai laiškai. Kas įsigilino ir suprato, iškart atsisakė tokio atkūrimo, kiti tarėsi su giminaičiais, kad nuosavybė būtų atkurta ne kiekvienam, o vienam iš jų, nes taip paprasčiau ir pigiau administruoti turimą turtą.
Pernai, prieš užbaigdami procedūrą, piliečius kvietėme į posėdį. Jau tada žmonės sakė, kad nesąmonė, klausė, ką daryti, tačiau pasirinkimo nebėra. Jei nors vienas pasitraukia, sugriūva visas didelis kortų namelis, kuris apskaičiuotas 350 žmonių. Taigi per vėlu, galvoti reikėjo prasidėjus procedūrai, tuomet, kai gavo informacinius pranešimus ir galėjo atsisakyti tokio nuosavybės atkūrimo būdo. Tačiau daugelis į tai nesureagavo, nevertino rimtai.
Sutinku, kad tų kelių kvadratinių metrų administravimas brangiai atsieis, gal net brangiau, nei tas plotelis kainuoja. Žmogui reikės mokėti už įregistravimą, jei sugalvos parduoti bendraturčiui, kainuos notaro paslaugos, bet… Situacija yra tokia, kokia yra – viename sklype šimtai savininkų.
Jei būčiau vienas iš savininkų, sakyčiau taip pat – situacija kebli ir net absurdiška. Šiuo klausimu daug diskutuota, ieškota išeičių, bet nieko kito nepasiūlyta – kaip tik atkurti nuosavybę grynai pagal įstatymo raidę.
Manau, laikui bėgant atsiras aktyvių žmonių, kurie ieškos bendraturčių, vieni iš kitų pirks ar kitaip suvienys tuos kvadratinius metrus, nes vienas nieko negali daryti, viskas turi būti suderinta su bendraturčiais. Jei kas nors sklypų neįregistruos, po kažkiek laiko žemė vėl gali pereiti valstybės nuosavybėn.“