Atidaryti gyvūnų prieglaudą – mintis, persekiojanti visą gyvenimą

Neseniai „Plungė“ rašė apie politikų diskusijas dėl galimybės nuomoti patalpas Salantų gatvėje, kur norėtų įsikurti gyvūnų globos organizacija. Tiesa, valdžios vyrai ir moterys nepasakė nei tvirto TAIP, nei tvirto NE. Tad, kaip sakoma, nors viltis ir kvailių motina, bet miršta paskutinė…

Pradžia
Skaitytojams priminsime, ką rašėme straipsnyje „Ar turėsime gyvūnų prieglaudą?“: 2017 metais Savivaldybės taryba savo nuosavybėn sutiko perimti valstybei priklausantį, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikėjimo teise valdytą ir naudotą nekilnojamąjį turtą, esantį Salantų g. 18B, Plungėje. Jį sudaro 10 pastatų. Šiais metais Vyriausybė nutarė minėtąjį turtą perduoti Savivaldybei.
Kovo pradžioje į Savivaldybę su prašymu skirti patalpas kreipėsi moteris, planuojanti užsiimti gyvūnų globos veikla. Tad Savivaldybės administracijos Turto skyriaus vedėja Živilė Bieliauskienė politikams ir pasiūlė minėtąjį nekilnojamąjį turtą išnuomoti būtent šiai veiklai.
Reikia pastebėti, kad ne visi politikai džiugiai sutiko tokią idėją. Vieniems rūpėjo, ar įkurta prieglauda netrukdys kaimynams, kiti svarstė, jog vieta netinkama, trečius domino, kiek gyvūnų prieglaudoje gyvens, kiek tai kainuos Savivaldybei ir pan. Beje, pasak Ž. Bieliauskienės, 2019 metais už bešeimininkių naminių ir laukinių gyvūnų gaudymą, karantinavimą, utilizavimą ir sterilizavimą (kastravimą) Plungės rajono savivaldybės administracija sumokėjo 2 324 eurus.
Suprantama, kad straipsnį įkėlus į interneto platybes pasirodė ir komentarų. Turime pasakyti, kad palaikančiųjų ir raginančiųjų nepasiduoti buvo daugiau. „Tos mergaitės, kurios ruošiasi atidaryt prieglaudėlę, atiduoda visą širdį… Linkiu stiprybės, nenuleisti rankų ir sutikti gerų žmonių, kurių yra daug ir tikrai JUS palaiko ir palaikys“, „Gyvūnų prieglaudos labai reikalingos. Plius savanoriavimas jaunimui nuo 16 metų yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas ir išmoko daugelio dalykų. Aišku, reikia prieglaudos, o ne žudymo mašinos po 14 dienų“, „Yra žmonių, kurie tikrai savanoriautų. Reikia prieglaudos. Kiekvienas rajonas turėtų turėti“, – komentavo skaitytojai.
Iš pirmų lūpų
Ko gero, atėjo metas viską išgirsti iš pirmų lūpų ir pasikalbėti su idėjos steigti gyvūnų prieglaudą autore Jurgita Juknevičiūte-Domarkiene. „Aš ne viena gelbėju gyvūnus. Esame būrelis bendraminčių. Negaliu visų nuopelnų sau priskirti“, – vos tik susitikus sakė moteris.
Kartu su J. Juknevičiūte-Domarkiene pokalbyje dalyvavo ir Sandra Skieruvienė. Be jų, pagalbą benamiams, sužeistiems, ligotiems gyvūnams teikia Gita Matevičiūtė-Makidon, Jurgita Kungienė, Emilija Jakaitė. Beje, G. Matevičiūtė-Makidon ir J. Kungienė gyvena ne mūsų rajone, tad pagalbą (renka pinigus, parūpina maisto, ieško nelaimėliams namų ir kt. – aut.past.) teikia iš savo gyvenamosios vietos. Niekada viena kitos nepažinojusios moterys susidraugavo beveik prieš metus, kai susivienijo gelbėdamos benamę katytę su lūžusia koja. Po ilgų vargų tikslas buvo pasiektas – katė sveika, turi namus ir ne bet kur, o pačioje sostinėje. Beje, kaip sakė moterys, jų globotiniai dažniausiai išvyksta gyventi į kitus rajonus. Matyt, ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi.
„Niekada negalėjau praeiti pro nelaimingą šuniuką ar kačiuką. Kaimynai visą gyvenimą šunų ir kačių karaliene vadindavo“, – apie norą padėti beglobiams kalbėjo J. Juknevičiūtė-Domarkienė. Tad nieko stebėtino, kad ir pas pačią namuose net devyni augintiniai – vienas įsigytas, kiti priglausti. Smalsavome, ar tokiam Jurgitos norui neprieštaravo vyras. „Iš pradžių jam buvo sunku suprasti, kam man to reikia. Dabar jau susitaikė ir palaiko, nes žino, kad be šito aš negaliu“, – pasakojo prieglaudos įkūrimo iniciatorė.
Pasak abiejų moterų, mūsų rajone daug benamių, valkataujančių šunų ir kačių, tad, kol nėra patalpų nelaimėliams apgyvendinti, moterų grupės prioritetas – pagauti, sterilizuoti arba kastruoti, paleisti arba surasti namus. „Atrodo, kad mus ir Dievas laimina, kažkaip sekasi greitai surasti gyvūnams namus. Todėl tikiu, jog mums viskas pavyks. Visą gyvenimą galvojau, kad turėsiu prieglaudą. Esu tikra, kad tai mano kelias“, – neslėpė Jurgita.
Vienas iš politikams (ir ne tik jiems) kilusių klausimų buvo finansai. Pašnekovės neslėpė, kad gyvūnų gelbėtojams labai padeda veterinarijos gydytoja Liuda Gricienė. „Ji bet kada atsiliepia į mūsų prašymus, gydo, operuoja už pusę kainos. Pinigėlių aukoja žmonės, turime ir nuolatinių rėmėjų. Na, o tiems, kurie mumis abejoja, galime pasakyti: taip, prašysime, bet juk neversime duoti“, – kalbėjo moterys.
Grįžkime prie patalpų Salantų gatvėje. Pasak moterų, vieta – ideali. Mieste, bet aplink nėra gyvenamųjų namų. Tiesa, kiek ten tilptų kačių ir šunų, pašnekovės atsakyti negalėjo, nes viduje pabuvoti neteko. „Norėtume, kad visi gyvūnai būtų viduje, kad nereikėtų jų lauke rišti, voljeruose laikyti. Kiek galėsime prižiūrėti, lems ir norinčių mums padėti savanorių skaičius. Juk visos dirbame aukodamos savo laisvą laiką“, – kalbėjo moterys. Pasak jų, kad tik įtikintų politikus, jog mintis apie prieglaudą nėra avantiūra, jos pasiruošusios ir minėtųjų kaimynų atsiklausti, ir viešąją įstaigą įsteigti, ir į visus politikų klausimus atsakyti. Beje, kaip sakė Jurgita, prieglaudai jau ir pavadinimas sugalvotas – „Plungės priglaustukai“.
„Visi mūsų dovanojami gyvūnai bus sterilizuoti ar kastruoti, gydysime tol, kol bus bent menkiausias šansas. Padėsime kaimo žmonėms, kuriems galbūt sunkiau reguliuoti gyvūnų dauginimąsi. Mūsų prieglaudoje gyvūnas gyvens tiek, kiek jam skirta“, – prieglaudos viziją piešė moterys. O skeptiškai nusiteikusiems turėjo klausimą-pasiūlymą: „Gal sutiktumėt gyvūnus apgyvendinti, prižiūrėti savo namuose? Nors laikinai?“
Vieno išgelbėto šuns istorija
Kalbantis apie gyvūnus, teko išgirsti ir jų gelbėjimo istorijų.
„Į L. Gricienę kreipėsi moteris su prašymu užmigdyti šunį. Gydytoja duoda mano telefono numerį. Paskambinusi moteris tvirtina, jog turi labai agresyvų šunį, kuris jai įkando, neprisileidžia ir pan. Tai trejų metų alabajus (Azijos aviganis) Džiugas.
Kadangi L. Gricienė nesutiko šuns migdyti, moteris surado kitą, neatsisakiusį „padėti“. Šiaip taip įkalbėjome ją to nedaryti ir išvažiavome paimti šuns. Važiavome nusiteikusios, kad jis mus visas suvalgys. Ten pat jį „nuginklavome“ (suleidome vaistų), o tada – į kliniką. Buvome įsitikinusios, kad šuo – agresyvus, tad niekam nepatikėjome jo pervežimo į Vilnių pas naują šeimininką. Skolintu autobusiuku trys moterys išriedėjome su Džiugučiu. Pakeliui suleidome dar vieną dozę raminamųjų. Įspėjome naują šeimininką dėl agresyvumo ir palikome Džiugą. Po dviejų dienų iš naujojo šeimininko gauname vaizdo įrašą, kaip Džiugas ramiai vaikšto su naujuoju šeimininku, o agresijos – nė lašo. Po savaitės gauname dar džiugesnių žinių – Džiugas sugavo vagį“, – pasakojo moterys.
Žinoma, panašių, su laiminga pabaiga, istorijų yra ne viena. O kiek gyvūnų savo šanso taip ir nesulaukė? Norintys padėti ar prisidėti gelbėjant bėdulius kviečiami apsilankyti feisbuko paskyroje „Man reikia tavo pagalbos“.