Plungės tautodailininkų sąjunga turi gražią tradiciją: baigiantis metams, visuomenei pristatomi jubiliejus švenčiantys rajono tautodailininkai, jų darbai. Šie metai išskirtiniai – vargu ar turėsime galimybę apsilankyti parodos atidaryme, pamatyti kūrinius, išgirsti kalbant sukaktuvininkus. O kadangi norime girdėti, nusprendėme vieną iš jų – spalio viduryje savo 55-ąjį gimtadienį atšventusią audėją Vaivą Jundulaitę-Kosienę – pakalbinti asmeniškai.
– Kiek metų esate Plungės tautodailininkų sąjungos narė? Kas paskatino ja tapti?
– Sąjungos nare tapau 2009 metais. Visada mėgau piešti, megzti. Piešiau tekstiliniais dažais ant suknelių, drobių, mezginėjau. Susipažinau su tuometine tautodailininkų kuratore Zafira Leilioniene. Ji apžiūrėjo mano darbus ir pakvietė į sąjungą. Atėjau ten ne kaip audėja, gal labiau kaip tekstilininkė.
– Kada atsirado audimas? Kuo jis užbūrė, kad šią veiklą tęsiate iki šiol?
– Audimas atsirado vėliau, kai švedų organizacija „Draugas draugui“ pradėjo Plateliuose mokyti austi. Man visada knietėjo sužinoti, kaip seniau moterys dienų dienas leisdavo prie staklių, kaip išgaudavo raštus. Man taip pat norėjosi pabūti audėja. Visada troškau pabandyti, kaip tai vyksta realiai, išjausti tai. Tad pasitaikiusios galimybės negalėjau praleisti. Audimas – užburiantis, kaskart norisi išbandyti kažką naujo, gal todėl išmokusi ir nemečiau. Ir dabar, ypač žiemą, kai vakarai ilgesni, laiką skiriu audimui.
– Ar prisimenate savo pirmą nuaustą darbą? Ar vis dar turite jį?
– Kai pradėjome mokytis austi, daugiausia buvo audžiami kutiniai takai. Tai nesudėtinga. O mano pirmas darbas – sudėtingesnis. Seminarų metu buvo apmesta staltiesė, tad aš ir sėdau prie jos. Audžiau tokią su raštu, kad nebūtų paprasta. Visada renkuosi daryti tai, kas sudėtingiau. Tą staltiesę turiu išsaugojusi iki šiol. Negalėčiau jos nei atiduoti, nei padovanoti. Ji greičiausiai bus palikimas.
Dabar taip pat imuosi sudėtingesnių darbų. Audžiu gobelenus sienoms papuošti. Pastaruoju metu pamėgau vilnones skaras. Jos tokios šiltos, gali jas ir ant galvos užsirišti, ir ant pečių užsisiausti ar net užsikloti. Man jos taip dera su žiema, kai ir pati daugiau laiko skiriu audimui.
– Jei reikėtų suskaičiuoti, kiek turite nuaudusi gaminių, ar pavyktų? Kur dažniausiai juos dedate?
– Suskaičiuoti tikrai negalėčiau. Vien kutinius takus tektų skaičiuoti metrais, o jų tikrai nemažai. Turiu tautinio paveldo produkto sertifikatą kutiniams takams. Tad į kiekvieną Kaziuko mugę vežuosi tų takų. Nors dabar ir mažiau, bet yra žmonių, kuriems jie patinka, noriai perka ir puošia jais namus. Skarų audžiu mažiau. Reikia tinkamai parinkti spalvas, o tai jau lemia ir didesnius kaštus. Bet pastebiu, kad yra žmonių, kuriems mielos tradicijos, tradiciniai raštai ir spalvos.
Žinoma, kaip ir kiekvienam amatininkui, man taip pat norisi šiek tiek uždirbti. Tad savo gaminius ir parduodu, ir dovanoju. Man atrodo, kad rankų darbo dovanos – visada mielesnės nei paimtos nuo prekybos centro lentynos. Esu nemažai išdovanojusi ir takų, ir servetėlių. Būna, kartais sutinki žmogų, pabendrauji su juo ir norisi jam kažką padovanoti, kas būtų miela širdžiai. Juk ir pats į kiekvieną darbą įdedi daug širdies. Tad dovana – iš širdies į širdį.
– Iš kur semiatės raštų idėjų: kuriate pati ar naudojate standartus?
– Su raštais man išeina įdomiai. Žinoma, yra kažkokie pagrindo standartai, bet aš mėgstu įvairovę. Kartais užsinoriu kokį muziejuje pamatytą raštą ar audimo būdą atkartoti, tada taip ir darau. Bet įprastai visada bandau sukurti ką nors naujo, perdaryti ir keletą įvairių raštų viename audinyje išgauti.
– Pati išmokusi austi, šio amato mokote ir kitus. Gal turite mokinių, pasekusių Jūsų pėdomis?
– Yra ir tokia veikla. Tiesa, pastaruosius dvejus metus ja užsiimu mažiau. Edukacijos trunka trumpai, o audžiant greito rezultato nėra, neužtenka vienos dienos, reikia mažiausiai savaitės, kad pasiektum tikslą. Bet ir savaitės neužtenka, turimas žinias reikia kartoti ir kuo daugiau praktikuotis. Audimas – tik užsispyrusiems ir kantriems. Edukaciniai audimo užsiėmimai labai patinka mokinukams: jie mielai audžia sau nedidelius takelius, bet pabaigę prie to nebegrįžta. Nežinau, ar galėčiau pavadinti pasekėja, bet yra viena moteris Nidoje, kuri iki šiol audžia, turi nusipirkusi stakles.
– Kiek ir kur asmeninių parodų esate surengusi?
– Asmeninės parodos buvo tik dvi. Abi jubiliejinės ir Platelių dvaro svirne. O šiaip su kitais tautodailininkais savo darbus visada pristatau ataskaitinėse tautodailininkų parodose nuo 2009 m. Tiesa, vienais metais Telšiuose darbai buvo pristatyti „Aukso vainikui“. Bet… nieko nelaimėjau (juokiasi).
– Kokia kita veikla, be audimo, džiugina širdį?
– Kadangi gyvenu gamtoje, mane domina žolininkystė. Tai yra ir mano gyvenimo būdas, ir pragyvenimo šaltinis. Mėgstu viską, kas susiję su arbatų darymu, su sveika gyvensena. Kai atsikrausčiau į sodybą, kitaip savęs ir nebeįsivaizduoju.
– Minėjote, kad audimas tik kantriems. Bet ar to užtenka? Ar nereikia meninio pašaukimo? Iš kur pas Jus ta kantrybė?
– Ko gero, taip, kiekvienas tautodailininkas turi turėti menininko gyslelę. Aš pati vaikystėje labai norėjau mokytis tapybos. Ketinau stoti į tuometinę Telšių dailės mokyklą, bet… keliai nuvedė toli nuo meno. Pagal specialybę esu elektrikė (juokiasi).
Šeimoje rimtų menininkų taip pat nebuvo. Nors močiutė buvo gabi rankdarbiams: mezgė, siuvinėjo. Gal iš jos paveldėjau tą kantrybę.
– Ačiū už pokalbį.
