Plungė, nors ir nedidelis miestas, nuolat garsėja ypač talentingu jaunimu, šturmuojančiu įvairius televizijų projektus. Ugnė Bakanauskaitė su grupe nugalėjo „Talentų ringe“, kitame šou puikiai sekasi „Padūkėliams“, sėkmė šypsojosi ir daugeliui kitų plungiškių. Štai neseniai į televizijos konkurso „Triumfo arka“ dalyvių gretas taip pat įsiliejo dvi kraštietės – Vilija Mikštaitė ir Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė. Pasmalsavome, kaipgi vienai iš šių auksabalsių – 27 m. Akvilei – sekasi?
– Kas nulėmė tavo dalyvavimą „Triumfo arkoje“?
– Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad tikrai niekada negalvojau dalyvauti, nes, tiesą sakant, maniau, jog šis konkursas – ne mano nosiai. Ten pirmenybė teikiama operai, operetei ir tik paskiausiai – miuziklui. O kadangi man nėra tekę operose ar operetėse atlikti solo partijų, net minties neturėjau įsitraukti į tokio lygio konkursą. Mano mėgstamiausias žanras yra miuziklas, domiuosi būtent tuo.
Dalyvavimą „Triumfo arkoje“ nulėmė tai, kad pernai patarimo kreipiausi į profesorių Vladimirą Prudnikovą. Niekam ne paslaptis, kad šis profesorius padėjo pasiruošti ir praėjusių metų „Triumfo arkos“ sezonų dalyviams. Jis pasakė, kad aš puikiausiai galiu dainuoti operą, tad rekomendavo sudalyvauti šioje, pavadinkim, avantiūroje. Štai taip.
– Teko skaityti, kad per „Triumfo arkos“ atidarymą iš kitų dalyvių išsiskyrei ypatingai: esą buvai vienintelė, nepabijojusi pasirodyti vulgariai, itin drąsiai. Kaip pati įvertintum? Kiek, tavo nuomone, atlikėjas turėtų atiduoti scenai?
– Taip, mano pasirodymas „Triumfo arkoje“ buvo tikrai kitoks. Bet aš kūrinį atlikau taip, kaip jį jaučiau, kaip įsivaizdavau. Jeigu kam nors mano apranga pasirodė per atvira arba jei kas įžvelgė vulgarumo, vadinasi, tie žmonės nežino miuziklo „Kabaretas“ siužeto. Pagrindinė jo veikėja Sally – tikrai ne šventoji, ji – vyrų vilioklė, drąsiausia klubo dainininkė ir šokėja. Ją aš ir įkūnijau.
Manau, bet kokio kūrinio atlikėjas turi kurti personažą, suvokti atliekamo kūrinio esmę – kodėl taip, o ne kitaip. Eidamas į sceną, atlikėjas turi pamiršti visus buities veiksnius, tarnauti menui, muzikai. Jei jis tuo, ką daro, tikės, patikės ir kiti.
– Ko tikiesi iš šio konkurso? Ar stiprūs pasitaikė konkurentai?
– Tai didelė praktika, mokykla, savęs išbandymas, nebijojimas priimti kritiką kaip gerus patarimus, kuriuos tau duoda patyrę, nusipelnę kultūros pasaulio autoritetai. Konkurentai yra labai stiprūs… Na, kas bus, tas bus, bet žemaitis nepražus 🙂
– Ar šeima palaiko tavo dalyvavimą?
– Šeima man yra viskas, kas brangiausia. Tai didžiausia palaikymo komanda! Mano vyras važinėja kartu su manimi į filmavimus, palaiko už rankos sunkiausią, baugiausią akimirką. Su mamyte (Akvilės mama Danutė Garbenčienė dirba lietuvių kalbos mokytoja Plungės „Ryto“ pagrindinėje mokykloje – aut. past.) „frontas“ palaikomas telefonu, viskas aptariama, išnarpliojama iki smulkmenų. Žodžiu, jie yra mano didysis gerasis užtaisas, bučkis jiems!
– Ar visa tavo gyvenime pinasi su muzika?
– Taip, mano gyvenimas persipynęs su muzika, kartais jos būna ir per daug, nes mano kasdieninis darbas yra Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Paprastomis darbo dienomis vyksta spektaklių repeticijos, o savaitgaliais – spektakliai. Tad tikrai neliūdna.
– Trumpai primink, koks buvo tavo muzikinis kelias.
– Plungės meno mokykloje baigiau chorinį dainavimą. Taip prasidėjo mano „didžioji kelionė per kopas“:) Čia sutikau savo dainavimo mokytoją Ireną Bakanauskienę, kuriai jaučiu didžiulį dėkingumą už stiprią pradžią. Su šia mokytoja kartu džiaugėmės „Dainų dainelės“ laimėjimais, E. Čiudakovos konkurse patirtomis nuostabiomis akimirkomis. LABAI JAI AČIŪ!
Vėliau Kaune, Juozo Gruodžio konservatorijoje, baigiau chorinio dirigavimo specialybę, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – bendrosios muzikos didaktikos ir chorinio dirigavimo specialybę. Kaip jau minėjau, šiuo metu vaidinu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, lankau profesoriaus V. Prudnikovo klasikinio vokalo pamokas.
– Visada labai smalsu… Kokia tavo meilės istorija? Ar vyras taip pat muzikuoja?
– Hm… Su savo vyru Mariumi Bučiu susipažinau J. Gruodžio konservatorijoje, vėliau kartu mokėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip ir keliaujame kartu per gyvenimą. Jis taip pat muzikuoja – mėgsta groti gitara, pučiamaisiais instrumentais. Kol kas bendro dueto sukurti nežadame 🙂
– Tave buvo galima išvysti „Paryžiaus katedroje“ – atlikai Esmeraldos vaidmenį. Kokia tai patirtis?
– Tai vienas iš nuostabiausių nutikimų mano gyvenime. Neįkainojama sceninė patirtis, bendradarbiavimas su nuostabiais atlikėjais: Č. Gabaliu, V. Malinausku, J. Miliumi, P. Meškėla ir daugeliu kitų. Esmeraldos vaidmuo man buvo didelis iššūkis, nes tai pirmasis dramatinis mano vaidmuo. Nuostabus spektaklis!
– Kur dar yra tekę vaidinti? Gal yra koks vaidmuo, apie kurį ypač svajoji?
– „Paryžiaus katedra“ – Vilniaus „Domino“ teatro pastatymas, o Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vaidinu daugelyje spektaklių (operų, operečių, miuziklų). Iš miuziklų galiu paminėti „Bučiuok mane, Keit“ (už jame sukurtą Bjankos vaidmenį buvau nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“), „Mano mieloji Čariti“, „Kabaretas“. Atlikau ir daugelį kitų charakterinių vaidmenukų įvairiuose spektakliuose. Na, o operos ir operečių pastatymuose dainuoju teatro chore.
Visi didesni ar mažesni vaidmenys man yra labai svarbūs. Juk sakoma: nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai. Kiekvienas naujas vaidmuo man – didelis iššūkis.
– Kokios muzikos klausaisi?
– Laisvalaikiu su vyru mėgstame nueiti į džiazo koncertus, o šiaip klausausi įvairios muzikos: ir roko, ir gero kokybiško popso, nesu nusistačius nė prieš vieną muzikos žanrą. Velniškai patinka stebėti Brodvėjaus miuziklus, įvairius šio žanro pastatymus skirtingose šalyse (žinoma, per DVD grotuvą).
– Ką norėtum perduoti plungiškiams, žiūrintiems „Triumfo arką“?
– No kon aš galiu pasakytė, laba pasiėlgau sava Plungelės, noriečiau parliektė, bet ka baise daug darba toro… Dėdele diekou, je kas balsavuot. Linkiejėma iš „Triumfa arkas“ nu Akvilės Garbenčiūtės-Bučienės:) Vėsa gera.
Linkime Akvilei ir, žinoma, Vilijai sėkmės bei balsuojame!!!
