Nebe pirmą kartą mums skambina skaitytojai dėl padažnėjusių rinkliavų Plungės bažnyčioje. Žmonės piktinasi: nors už šv. Mišias ir atsilyginta iš anksto, lėšos gana reikliai renkamos ir jų metu. Visų Šventųjų dieną miesto kapinėse taip pat buvo rinkliavos. O kantautiškė skundėsi, kad prieš porą dienų kalėdodamas jos namuose lankęsis dvasininkas esą net nepašventino namų, nors ji ir aukojusi pinigėlių.
Nemaža dalis šeimų dabar gyvena žemiau skurdo ribos, skaičiuoja kiekvieną centą. Tad šiuo opiu klausimu kreipėmės į Žemaičių Kalvarijos dekanato dekaną Andriejų Sabaliauską.
– Šv. Mišios yra dviejų dalių – Žodžio ir Aukos liturgijos. Kiekvienas tikintysis, dalyvaujantis šv. Mišiose, Aukos liturgijos metu yra pakviestas kartu su duonos ir vyno atnaša (kurie Koncekracijos – perkeitimo metu virsta į Kristaus Kūną ir Kraują) aukoti auką.
Kristaus laikais žydai šventykloje Dievui aukodavo savo bandos galviją ir šventyklai išlaikyti – dešimtadalį savo visų metų pelno.
Krikščionybėje pradėta aukoti maisto produktus, o vėliau šv. Mišių metu – per Aukojimą – pinigines aukas. Jos skiriamos kilniems tikslams: bažnyčiai, Kunigų seminarijai išlaikyti, misijų ir Popiežiaus veiklai paremti ir pan. Kiekvienas pakrikštytasis pašauktas prisidėti pagal savo galimybes.
Noriu pabrėžti, kad rinkliavos nėra renkamos kunigams išlaikyti. Jie išlaikomi tikinčiųjų aukomis, kurias jie palieka parapijų raštinėse, užprašydami šv. Mišias.
Kiekvienas katalikas šią svarbią misiją ir gražią jam patikėtą privilegiją – pagal savo galimybes prisidėti prie Bažnyčios veiklos savo auka – pakviestas įvykdyti sekmadieniais ir katalikams privalomų švenčių dienomis šv. Mišių metu. Manau, sutiksite, jog sekmadieniais susirenka toli gražu ne didžioji parapijiečių dalis. Kiti – tik per Didžiąsias metų šventes ir laidotuves, vestuves, krikštynas. Visi nori, kad bažnyčios būtų gražios, suremontuotos, bet ne visada linkę prie to prisidėti asmeniškai. Taip pat reikia pasakyti, kad rinkliava šv. Mišių metu – ne reiklus įsakymas, o kvietimas ir galimybės sudarymas savo auka prisidėti prie kilnaus tikslo.
Sunkus dabar metas, tačiau norisi priminti, kad mūsų tikintys tėvai ir seneliai, kurie taip pat gyveno gana nelengvais laikais, rėmė bažnyčias, jų statybas ir remontus. Prisiminkime, kaip buvo statoma didingoji Plungės bažnyčia – sunkiais, pasaulinės krizės metais (tikrai ne lengvesniais negu mūsų laikais)? Ogi tikinčiųjų aukomis.
Puiki ir labai prasminga katalikų auka – dviejų procentų nuo metinių pajamų skyrimas savo parapijos bažnyčiai išlaikyti. Nereikėtų pykti ant parapijų kunigų, kad jie kreipiasi į tikinčiuosius prašydami pagalbos ir supratimo. Tik dalindamiesi ir sugebėdami suprasti bei prisiimti atsakomybę už bažnyčios išlaikymą ir jos gyvavimą, galėsime visi drauge išgyventi sunkmetį. Juk bažnyčia yra ne kunigų, o parapijos tikinčiųjų, todėl ir rūpesčiais dalinamasi.
Kiek liudija patirtis – dažniausiai aukoja nebūtinai tie, kurie turi. Kur kas dažniau tie, kurie myli, kurie atvira širdimi sugeba dalintis net ir mažais trupinėliais. Turtingas žmogus tikrąja to žodžio prasme yra tas, kuris pajėgus ištiesti pagalbos ranką kitam ir taip pagarbinti Dievą savo gebėjimu pasidalinti, apribojant savus poreikius. Žmogus pašauktas pagal savas galimybes kurti ir pagelbėti kitiems. Mes, matyt, turime būti panašūs į skruzdę, nešančią po mažutį šapelį ir sukraunančią didžiulį skruzdėlyną.
Kiekvienas iš mūsų, kaip galėdami ir kiek galėdami, esame pašaukti pagelbėti, nes visi pakrikštytieji priklausome vienai šeimai – Bažnyčiai, o juk šeimos žmogus negali nesirūpinti savo šeima. Jei nėra galimybės aukoti, tai neaukokime, o jei nors menku galime prie aukų prisidėti – prisidėkime. Taip mes po mažą trupinėlį dalindamiesi, galime nuveikti didelius darbus.
Po kruopelę prisidėdami, Plungės parapijos žmonės pamažu pajėgs atstatyti sudegusius parapijos namus ir palaikyti savo didingąją Plungės bei mūsų parapijų, senelių ir tėvų aukomis pastatytas ir išlaikomas bažnyčias. Visose bažnyčiose organizuojamos rinkliavos.
Noriu taip pat priminti, kad katalikams privalomos šventės, be sekmadienių, yra šios: Naujieji Metai sausio 1–oji (Šv. M. Marijos – Dievo Gimdytojos šventė), Kalėdos, Žolinė, Visi Šventieji.
Nuo seno buvo gyva tradicija, kad, artinantis Kalėdoms, parapijose dirbantys klebonai ir kiti kunigai pradeda lankyti savo parapijiečius. Šis gražus paprotys Katalikų Bažnyčioje gyvas ir šiandien. Katalikų Bažnyčios Kanonų Kodeksas – Bažnytinė teisė nurodo, kad kartą per metus parapijose dirbantys kunigai lankytų savo parapijiečius. Kunigai laimina namus ir jų gyventojus, pasikalba su jais, aplanko ligonius ir mažus vaikus.
Per ilgus amžius susiformavo tradicija, kad, kunigams lankantis, tikintieji aukoja ir savo bažnyčiai, kunigams ir bažnyčios tarnams išlaikyti. Aukos dydis nenustatytas ir pačios aukos nereikalaujama. Kas kiek gali ir jeigu gali, tiek ir aukoja. Pagrindinis kalėdojimo uždavinys – namų palaiminimas, kunigų susitikimas su žmonėmis, pokalbis ir pakvietimas glaudesniam ryšiui su Dievu bei aktyvesniam įsitraukimui į parapijos gyvenimą.
Gražu ir pagirtina, kad parapijiečiai kalėdojimo metu priima savo kunigus ir pagal galimybes paremia savo bažnyčią ir jos tarnus. Linkiu, kad visose parapijose žmonės susitiktų su kunigais savo namuose ir tokiu būdu su Viešpaties palaima per kunigų maldas ir palaiminimą gražiai pasiruoštų didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms. Gražaus ir palaimingo laiko bei gražių susitikimų, nes mūsų krikščioniškoji senoji išmintis byloja: „Svečias į namus – Dievas į namus“.
Taip pat reikia pasakyti, kad žmonių namai ir butai palaiminami nebūtinai pašlakstant juos švęstu vandeniu, bet ir sukalbama malda. Laiminame namus ir žmones bei save pačius žegnodamiesi ir ištardami Trejybės formulę. Manau, kad visų parapijų kunigai, jei tik yra priimami, ateina maldos ir palaimos dvasioje. Kunigų asmenyje per jų maldą ir palaiminimą tegul aplanko visų iki vieno katalikų namus ramybė ir gausi Viešpaties malonė.
Su kuo nuoširdžiausiais linkėjimais –
Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas kan. mgr., teol. lic. Andriejus SABALIAUSKAS
