Prieš 90 metų Lietuvoje vyko pirmosios tiek neoficialios, tiek oficialios aviamodelių varžybos.
Ir dabar tokiose varžybose dalyvaujantis mažeikiškis Remigijus Vilkas sakė, kad Mažeikiuose vis dar yra „dinozaurų“ grupelė, kurie domisi aviamodeliais bei dalyvauja dviejų aviamodelių klasių varžybose.
Pradžia – modeliai iš šakaliukų
Pirmosios neoficialios aviamodeliavimo varžybos vyko Manaituose (Panevėžio apskrityje, Smilgių valsčiuje) 1935 m. sausio pradžioje, o pirmosios oficialios aviamodelių ir oro balionų varžybos buvo surengtos tais pačiais metais Kaune.
Mažeikiuose aviamodeliavimo būrelis buvo tarp šešių pirmųjų tuometėje Mažeikių jaunųjų technikų stotyje rengiamų popamokinių užsiėmimų. Aviamodeliavimo būrelio veikla moksleiviams skirtoje ugdymo įstaigoje prasidėjo 1971 metais.
- Vilkas „Santarvei“ pasakojo, kad Mažeikių techninės kūrybos centre (įstaigos pavadinimas ir vieta kelis kartus keitėsi), kuris buvo įsikūręs prie Senamiesčio parko V. Kudirkos gatvėje, aviamodeliavimo būrelį jis pradėjo lankyti būdamas vienuolikos metų – pas mokytoją Rolandą Medišauską. Po to aviamodeliavimo vaikus mokė Kastytis Bartusevičius.
„Prieš trisdešimt metų mūsų buvo apie dešimt vaikų. Vieno užsiėmimo metu galėdavome dirbti tik dvi valandas. Bet visi buvome taip pasinėrę į šią sritį, kad mus varyte išvarydavo. Bet mes vis tiek stovėdavome po langais, todėl ir vėl visus pakviesdavo į vidų“, – pradžią prisiminė R. Vilkas.
Mokymasis prasidėdavo nuo to, kad rinkdavai modelius iš šakaliukų, po to jau mokydavaisi skaityti brėžinius. Ir viskas atsargiai, po truputį, kad išmoktum elgtis su medžiagomis, kurių tada labai trūko.
- Vilkas paaiškino, kad aviamodeliavimo amplitudė – labai didelė. Čia ir iš popieriaus lankstomi lėktuvėliai, ir surenkami plastmasiniai modeliai, klijuojami iš dalių, būna ir lenta, prie kurios klijuoji, pjaustai, aptrauki medžiaga, po to – įdedi ar guminį, ar elektrinį, ar vidaus degimo varikliuką ir pan.
Rezultatą lemia įvairūs veiksniai
Aviamodeliavimas yra kruopštus darbas, kuris reikalauja kantrybės ir laiko. Ir jei tuo metu nebuvo medžiagų, o dabar jų yra visokių visokiausių, dabar vaikai nebeturi kantrybės, gebėjimo susikaupti, neskubėti. Ir tą patį laiką galima skirti, pavyzdžiui, žaidimams kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu.
„Pradžia – kol esi mokinukas, po kurio laiko jau pereini į sportą, važiuoji į varžybas. Jų anksčiau per metus būdavo organizuojama iki dešimties. Mes, mažeikiškių grupelė, dabar vykstame į dviejų klasių varžybas: F5J (motosklandytuvai, turintys elektrinį varikliuką, jų sparnų ilgis – keturi metrai) ir F3K (ranka išmetami sklandytuvai)“, – pasakojo R. Vilkas.
Iš Mažeikių į varžybas vyksta Vaidotas Vaizgėla, R. Vilkas, Juozas Svirušis, Mindaugas Žulpa, prisijungia sostinėje gyvenantys Adomas Sutkus, Darius Žibikas, iš kitų miestų atvyksta Vytautas Žibikas ir Vilius Gricius. Neseniai prie mažeikiškių komandos prisijungė bugeniškiai Justas Smulkys ir Egidijus Virkšas.
Varžybų reglamentas gana paprastas: grupė iš 6–7 dalyvių atvedama į trisdešimties kvadratinių metrų zoną ir privalo išmesti savo sklandytuvą į viršų, kur jis turi skraidyti dešimt minučių. Prasideda kova – reikia surasti šilto oro masę, nes šalta oro masė spaudžia žemyn, ir modelis greičiau nusileidžia, modelis gali skristi, kur nori, bet radijo bangomis valdomas jis turi nutūpti zonos ribose.
Dažniausiai per varžybas vyksta aštuoni išmetimai, ir dar nėra buvę, kad būtų užfiksuotos lygiosios. Ne vienas sklandytuvas nusileidžia bent kelioms sekundėms, neįveikęs dešimties minučių limito, kartais sumaišties įneša lietus, pasikeitusi vėjo kryptis ar paprasčiausiai sklandytuvas įstringa medyje. Visas sklandymo laikas sumuojamas ir taip išsiaiškinama, kas ilgiau išsilaikė ore.
Renkasi bendraminčiai
O kaip žinoti, į kokį aukštį geriau paleisti sklandytuvą? 43-ejų metų mažeikiškis aviamodeliavimo mėgėjas paaiškino, kad tai – kaip žvejyba, mat reikia atsižvelgti į aplinką: medžius, vietovės reljefą, kurioje vietoje saulė… Ir tada tinkamai pasirinkti išmetimo aukštį.
„Sportinėms varžyboms sklandytuvų patys nebedarome, jų gamintojų yra Vilniuje ir Alytuje, iš kurių ir perkame. Perkant jie yra vienodi, tačiau vėliau prasideda darbas – stengiesi sklandytuvą kuo labiau patobulinti, nors jo svoris negali viršyti numatytojo reglamente. Mąstyti, tobulinti valdymo įgūdžius ir pan. Pernai visa mūsų mažeikiškių grupelė vykome į varžybas Biržuose, Alytuje, Vilniuje, Telšiuose ir Adažiuose Latvijoje. Patys surengėme vietines varžybas Bugeniuose. Dažniausiai jos vyksta dvi dienas – vieną dieną rungtyniaujama vienoje klasėje, kitą – kitoje“, – pasakojo R. Vilkas.
Žiemą skrydžiai dėl šalčių nevyksta, laukiama pavasario, tačiau ir tada daug kas priklausys nuo oro. Pirmosios varžybos numatytos gegužės mėnesį Telšiuose. Prieš varžybas aviamodeliuotojai dažniausiai kartą per savaitę renkasi pas bendraminčius į Bugenius. Ten yra pieva ir geros sąlygos treniruotis.
Paklaustas, kas traukia užsiimti šia veikla, aviamodeliuotojas ilgai negalvojo: tai – atsipalaidavimas po darbų, laisvalaikis, kai susitinki su senais pažįstamais, su kuriais esi tiek metų praleidęs drauge, su bendraminčiais. Taip pat pabūni gamtoje, palakstai, pasportuoji.
Šiuo metu Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkciame centre veikia būrelis „Pasidaryk pats“, kuriame mokiniai gali įgyti teorinių ir praktinių žinių apie techninėje srityje naudojamas medžiagas, jų apdirbimo būdus ir įrankius, pasidaryti įvairių tipų gaminių, mokytis technikos remonto, susipažinti su aviacijos pagrindais ar net pasigaminti lėktuvą.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
