Jau nemažai metų „Ąžuolo“ klubo nariai rengia medžioklę, kurioje dalyvauja būrys kviestų svečių. Privažiuoja kolegų iš daugelio šalies miestų ir rajonų, o praėjusį šeštadienį dalyvavo net Gruzijos medžiotojų.
Kaip visada tokioje medžioklėje, išrenkamas karalius. Juo tapo Dangis Lenkšas, medžiojantis „Purvaičių“ būrelyje.
Sinoptikai sakė, kad savaitgalis bus lietingas, bet mes lietaus negavome. Iškentė. Kartais padulksnodavo, pakrapnodavo, ir tiek. Nedidelis vėjelis nuo medžių plėšė paskutinius lapus.
„Ąžuolo“ klube, prie miške įrengtos puikios pavėsinės su židiniu, suvažiavo daugybė puošniai apsirengusių medžiotojų. Nenorom vis prisimeni, kaip atrodėme prieš kokius trisdešimt metų; retas kuris turėjo būtent medžioklei skirtų rūbų, skrybėlę, geresnį šautuvą. O dabar gražu žiūrėti į medžiotojus. Varovai pasipuošę raudonomis liemenėmis. Ant medžiotojų skrybėlių, kepurių irgi pritvirtintos raudonos juostos – dėl saugumo.
Medžioklei vadovavo klubo pirmininkas Tomas Meškauskas, o jam talkino pavaduotojas Leonas Pečkauskas. Pakelta klubo vėliava, aidėjo medžioklės ragas. Tačiau susirinkta ne tiek primedžioti žvėrių, kiek pabūti tarp bendraminčių. Na, nors nebuvo jokios skubos, medžioklės karaliumi kas nors turi tapti. Tad vienas kitas leistinas sumedžioti žvėrelis turėjo užbaigti gyvenimą…
Buvo leista kelti šautuvą į pirmamečius šernus. Vadovas dar nurodė: jeigu gerai įsitikinai, jog matai ne šernę, o kuilį, gali šauti. Dar galėjome sumedžioti elnę arba jauniklį, stirnų, kiškių, lapių ir kitų plėšrūnų. Niekas nesvajojo pamatyti vilką, nors šių žvėrių pėdos besančios prie pat pavėsinės ir, kaip sakė vietiniai medžiokliai, elniai bus išbaidyti.
Taip ir buvo. Miške, kuriame turėjo būti elnių, niekas šių žvėrių nematė. O lapė per arti mažeikiškio Einaro Sinkevičiaus nosį iškišo – ir tas patiesė jos kailį. Pagyrimo vertas šioje medžioklėje dalyvavęs rajono merės pavaduotojas Juozas Šlepetis. Pro jį visai neskubėdamas prabindzeno didžiausias kuilys, bet medžioklis šautuvo nekėlė. „Prasideda šernų ruja, tegu palikuonių pridaro, o tada kas nors sumedžios“, – sakė jis.
„Ąžuolo“ medžiokliai beturintys gerai dirbančių šunų, kurie ne tik žvėris varo, bet ir užsižiopsojusįjį nutveria. Antano Merkevičiaus laika ir jagdterjeras sučiupo mangutą. Dar vieną mangutą nutvėrė Normanto Beinoro laika.
Kitame varyme pasipainiojo nedidelis šerniokas, kurį irgi sučiupo šunys. O „Purvaičių“ būrelyje medžiojantis Dangis Lenkšas paguldė reto dydžio lapiną.
Pietūs prie medžiotojų laužo. Prie specialaus židinio ėmė sukinėtis puikią virėjo kepurę užsimaukšlinęs Zigmas Viršilas. Ne šiaip sau sukinėjosi, o ant iešmo užmovė stirniną, sakydamas, kad iki pavakarės iškeps.
Tegu kepa. Mes per pietus paragavome puikios tirštos sriubos, plovo ir neskubėdami patraukėme vėl į mišką. Paskutinis – trečiasis varymas. Per jį nuaidėjo tik vienas šūvis. Ir beparsinešąs D. Lenkšas kiškį, o jis dar buvo sumedžiojęs lapę, tad neliko abejonės, kad taps karaliumi.
Kai visi medžioklės dalyviai išsirikiavo, T. Meškauskas paskelbė, kad karaliumi tapo D. Lenkšas. Jam įteiktas pereinamasis prizas – elnio ragai. Prizų gavo ir kiti medžioklės dalyviai. Svečiai irgi beturintys prizų – juos įteikė namiškiams, sakydami, jog medžioklė buvo puiki. Tikra tiesa. „Ąžuolo“ klubo medžiotojai moka surengti neeilinę medžioklę, moka priimti svečius.
Autoriaus nuotraukos