Su žmona ir anūke išsiruošiu į ekskursiją. Sumanyta pasigrožėti pavasarine gamta ir laikraščiui „Plungė“ pakalbinti žvejus, sumerkusius savo poledines meškeres į Platelių ežerą ties „Beržynėlio“ poilsiaviete.
Pasukame nuo asfaltuoto kelio link ežero. Kiek pavažiavus paežerės pelkės pakrantė besanti priversta bebrų nugraužtų medžių. Na, kaip nesustosi ir nepadarysi nuotraukos. Storiausių drebulių krūva prie pat keliuko. Bebreliai nukerta šakas, apgraužia kamienus, tada imi motorinį pjūklą, supjaustai trinkelėmis – ir kuras žiemai paruoštas. Gal nė valdos savininkas nebambės ant medžiotojų, teigdamas, jog bebrai daro žalą.
O štai jau blizga ežero ledas, ant jo rymo keli žvejeliai. Kai esi žvejys, iš tolo matai, kimba ar ne. Žvejai nejuda, nekilnoja meškerikių, neperkabina masalo, netraukia užkibusios žuvelės – vadinasi, nekimba.
Toje vietoje ežero ledas yra apie 30 cm storio, tad vaikščioti juo saugu. Tačiau jis traška, braška, bilda. Mat naktimis minusinė temperatūra, o dieną šildo saulutė. Temperatūros svyravimai verčia ledą sproginėti. Eini ledu – tik trakšt po kojomis. Ir taip traška visose pusėse. Žvejui tai nė motais, o kitas ir išsigąsta.
Pakalbinu žūklę jau baigusį ir besėdintį „Beržynėlio“ poilsiavietėje Vasilijų Aleksejevą, su kuriuo esame bemaž bendraamžiai ir dar kartu sportavę. Jis – ukrainietis, kilęs iš kaimo. Šateikiuose tarnavo rusų armijos padalinyje. Parsirado savo tėvynėn ir netrukus išpūtė atgal į Plungę, susituokė su plungiške.
„Žvejoju dažnai. Šiandien sugavau tik dvi raudeles, tad paleidau atgal į ežerą. Užvakar visai neblogai sekėsi – žuvienei primeškeriojau. O dar anksčiau bemaž pilną kibiriuką prigaudžiau. Viena raudė buvo 27 cm ilgumo – nebuvau tokios sugavęs.
Diena dienai nelygu. Dabar itin sproginėja ledas. Atsiranda poros centimetrų properšų. Žvejoju kas antrą dieną. Nebūtinai Platelių ežere – ir tvenkiniuose, Minijoje. Man labiau patinka prisigaudyti raudžių, ešerių, lydekų nemėgstu“, – apie savo pomėgį pasakojo Vasilijus.
Nesimezga pokalbis, iš veido matau, koks jis išsigandęs dėl to nelemto karo, dėl Rusijos invazijos į Ukrainą.
„Mano sesuo gyvena Kijeve, dirba pašte. Prie pat Dniepro, už 25 kilometrų nuo Kijevo, turi namą. Kita sesuo įsikūrusi kaime. Mūsų tėvai jau mirę, bet daug giminaičių.
Neįsivaizdavau, jog XXI amžiuje gali taip atsitikti. Žiauru, labai blogai, labai… Naktimis sapnuoju, per dienas akyse stovi tai, ką televizoriuje pamatau, kas dedasi Ukrainoje. Dažnai skambinu seseriai… Man sunku kalbėtis… Siūliau keliauti pas mane į Lietuvą. Nenori… Bus kaip bus, abu su vyru gins tėvynę“, – liūdnai kalbėjo Vasilijus.
Ant ledo rymo mano pažįstamas Antanas Gusčius. Jis gyveno Plungėje, o dabar jau 22 metai įsikūręs Plateliuose. Irgi yra išėjęs į užtarnautą poilsį, tad vos ne kasdien žvejoja.
„Žvejoju nuo tada, kai atsimenu save. Kai buvau vaikas, paauglys, meškerę įmerkdavau Babrunge, o dabar vis Platelių ežere. Čia esu sugavęs savo didžiausią žuvį – 8,6 kilogramo lydeką. Pameškerioju ir Minijoje. Ten visi važiuoja į žiobrių žūklę.
Plateliuose žuvų labai sumažėjo. Juk ežere ir tinklus statydavo, nes buvo žvejų artelė, ne paslaptis, kad ir brakonierių būta. Tačiau jau daug metų blizgiaudamas nebeužkabinu jokio tinklo.
Tinklus statė ir žuvų buvo, o dabar ne kažkiek beužkimba. Manau, jog didelę įtaką žuvų gausumui padarė prie ežero apsigyvenę kormoranai. Jie tai kasdien žvejoja (kormoranas per metus sugauna apie 2 tonas žuvų – aut. past.).
Kormoranai turi didelės įtakos, bet negalima pamiršti žmonių antplūdžio į gamtą. Kiekvienas kažkiek sugauname, čia visada matau apie 30 žvejų, o būna ir gerokai daugiau. Vienas, tarkim, sugauna 15 ešeriukų. Sudėk į krūvą, jau bus 450, ir taip kasdien… Padauginkim iš 30 mėnesio dienų skaičiaus ir išeis 3 500 ešeriukų. Štai tokia matematika.
Tad nieko keisto, kad laimikiai itin sumažėjo. Ką tik skambinau žmonai, pasakiau, kad nieko doro nesugavau ir kad parduotuvėje nupirktų žuvies. Tik vasarą pasisekė. Įmečiau meškerę su keturiomis „girliandomis“ (ant valo 4 kabliukai su tarpais), ir iškart užkibo keturi ešeriai. Visi buvo po 400 gramų – žuvienė garantuota!“ – mintimis apie žūklę dalijosi Antanas.
