Jeigu reikėtų rasti tinkamiausią žodį, apibūdinantį pilietinį aktyvumą Lietuvoje, tai netiktų nei „menkas“, nei „nepastebimas“, greičiausiai – joks. Mūsų aktyvumas puikiai atspindi milžinišką atstumą tarp eilinio piliečio ir to, kuris turi tik menką supratimą, kas išties aktualu visuomenei, bei sprendžia tik savojo rato problemas.
Štai kovo 11 dieną viešoje erdvėje transliuojamas įrašas, kai, skambant valstybiniam himnui, Lietuvos vėliava apsigobęs, į užsienį emigravęs menininkas, ją nusimeta ir, likęs visiškai nuogas, suplėšo į skutus. Tokius vaizdus internete pamatyti gali kiekvienas. Ką tokiu savo veiksmu norėjo pasakyti kūrėjas? Ar iš tiesų jis parodė nepagarbą tautos simboliams?
Nuo pat gimimo augame tokioje aplinkoje, kur beveik viską lemia nuolankumas ir prisitaikymas. Gauni galutinį produktą ir juo naudojiesi, nesukdamas galvos, kaip jis buvo padarytas. Tai sėkmingai galima pritaikyti ir žinių įgijimui. Juk mokyklose, universitetuose ir kitose mokymo įstaigose tas tik ir tedaroma. Tau duoda suprasti, kad tau tereikia „mokytis” – atkartoti kažkieno perdirbtas tiesas, kurias gyvenime nežinia ar pritaikysi?
Prikuriame įstaigų, ugdančių karjeros įgūdžius, ir visai nesusimąstome, kur tą karjerą realizuoti. Žinoma, kartais, kai stipriai prispaudžiama „sėdynė”, pradeda lįsti iniciatyvos daigai. Atrodo, lyg žmogus pabunda iš letargo miego. Bet dažniausiai tas pabudimas būna trumpas ir vėl sėkmingai užmiegama.
Naujai išrinktieji, kaip ir anksčiau buvusieji, pradėjo Lietuvą draskyti į skutelius – žemės išteklių pardavimas padeda didžiulį pelną gauti ne Lietuvos įmonėms. O tie, kurie buvo silpnesni ar ne tokie įžūlūs, liko nuogi. Kad išgyventų, pastarieji priversti ištiesę rankas prašyti darbo tarsi išmaldos ar „pardavinėti“ savo darbo jėgą kitose šalyse, kuriose rado geriau apmokamas vietas, nes tų šalių dirbantieji per dešimtmečius yra išsikovoję daugiau teisių. Tas procesas jau tęsiasi ilgiau nei du dešimtmečius, tad apie kokią laisvę ir nepriklausomybę kalbame?
Pagaliau sulaukėme kalendorinio pavasario, mus džiugina vis anksčiau patekanti saulė, o štai kovo 20-oji –
Pasaulinė Žemės diena. Šią dieną susilygina diena ir naktis. Tai diena, kai diskutuojama aplinkosauginėmis temomis ir raginama priimti palankius aplinkai sprendimus. Mūsų maži ir, atrodytų, nežymūs darbai –
popieriaus ir elektros taupymas, langų ir durų sandarumas, vandens čiaupų sutvarkymas – padeda tausoti medienos išteklius, elektrą, šilumą ir vandenį, kuriems pagaminti ar išgauti reikia daug energijos, o šiai gaminti naudojami riboti ir nuolat senkantys Žemės ištekliai.
O ar mes puoselėjame ir saugome savo aplinką? O gal tik stovime nuogi, basi prie Europos kryžkelės už kelis grašius, lengva ranka atiduotos, apdraskytos tėvynės?
