Gegužės 16 d. Plungės r. savivaldybėje meras Albinas Klimas pagerbė ir padėkos raštais apdovanojo tris nenuilstančias žemaitiškos kultūros, istorijos saugotojas ir puoselėtojas.
Skaitytojams priminsime, kad balandžio pabaigoje Etninės kultūros globos tarybai prie LR Seimo inicijuojant, Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba nusprendė, jog Plungės rajone už nuopelnus krašto etnokultūrai reikia įvertinti tris asmenis: kraštotyrininkę, Aleksandravo kraštotyros muziejaus „Mėiga“ įkūrėją ir vadovę Veroniką Simutienę; rašytojos Žemaitės memorialinio muziejaus muziejininkę Laimutę Arlauskienę bei Žemaitijos nacionalinio parko kultūros paveldo skyriaus vedėją Aldoną Kuprelytę. Gegužės 10 d. jos pasveikintos Biržuvėnų dvare (Telšių r.).
Kaip sakė Plungės r. savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistė Vitalina Šidlauskienė, šios trys moterys, negailėdamos savo energijos ir laiko, daro viską, kad tiek atvykę turistai, tiek čia gyvenantieji pamatytų Žemaitijos istorijos, protėvių palikimą. Kalbėdama apie A. Kuprelytę, specialistė sakė, jog tai greita, energijos ir idėjų kupina moteris, o „Laimutė – Julytės (Žemaitės) – siela Bukantėje. Jei ji išeis, tokio žmogaus, ko gero, daugiau nerasime. Prieš atvykdami į Bukantę, turistai klausia, ar bus Laimutė“, – V. Šidlauskienė gyrė L. Arlauskienę. V. Simutienę specialistė apibūdino kaip mokytoją iki „grabo“ lentos, sukaupusią ir perteikusią kaimų, ten gyvenusių žmonių istorijas. Jos atskleistos ne tik mokiniams, bet ir kiekvienam besidominčiam.
Meras taip pat džiaugėsi, jog šios moterys buvo pastebėtos ne tik Plungės rajone, bet ir už jo ribų. Padėkos raštais už įdėtą triūsą, saugant ir puoselėjant krašto kultūrą, meras pasveikino A. Kuprelytę, kuri, pasak A. Klimo, niekada nesiskundžianti, su šypsena einanti ir daranti viską, kad Žemaitijos nacionalinis parkas būtų dar patrauklesnis turistams ir vietiniams. „Kad visos jos idėjos būtų įgyvendintos, reikia mažiausiai trijų žmogaus gyvenimų“, – kalbėjo meras. Gražių žodžių ir linkėjimų neprarasti entuziazmo A. Klimas negailėjo V. Simutienei bei L. Arlauskienei.
A. Kuprelytė pabrėžė, kad šį darbą dirba ne ji viena. „Be kitų pagalbos draskykis kiek nori, nieko nepasieksi“, – sakė kultūros paveldo saugotoja.
V. Simutienė neslėpė, jog tikisi valdžios pagalbos, įamžinant išnykusius kaimus. Pasak kraštotyrininkės, žmogaus rankų laukia Dyburių kaime (Šateikių sen.) esantis senoviškas autentiškas namas, pamirštas Pakutuvėnų piliakalnis.
Na, o merui užsiminus apie A. Kuprelytės idėją rasti žemės lopinėlį, kuriame darbai būtų dirbami kaip seniau: ariama, akėjama arklio pagalba, bulvės sodinamos rankomis, žolė pjaunama dalgiu ir pan., L. Arlauskienė nudžiugino, jog šalia rašytojos Žemaitės memorialinio muziejaus toks plotas esąs, kuris priklauso jai.
Iniciatyvių, veiklių, krašto istorijai ir paveldui neabejingų žmonių dėka, jaunoji karta turi galimybę grįžti į praeitį ir nors trumpam pažvelgti, kaip gyveno ir dirbo jų tėvai, seneliai, proseneliai.
