Turbūt ne tiek jau daug rasis medžiotojų, kurie sulaukę 90-ies dar kabina ant peties šautuvą ir eina žvėrių takais. Plungiškis Benas Čiutys – vienas iš jų. Per Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos konferenciją Kaune jam suteiktas garbės medžiotojo titulas, pažymėjimą įteikė Prezidentas Algirdas Brazauskas. Tiesa, kol kas Benui – 89-eri, 90-metį jis švęs lapkritį. Na, o artėjant jubiliejui – pokalbis su sukaktuvininku.
Medžioklėse – beveik 60 metų
Tikrasis jo vardas – Benediktas, bet nuo vaikystės visi šaukė Benu. Taip jį vadina ir medžiotojai, ir pažįstami. Tai vienas iš „Kontaučių“ klubo įkūrėjų, o šis medžiotojų kolektyvas 2024 metais švęs savo 60-metį, tad beveik tiek metų Benas medžioja.
Rašydamas straipsnį vis pagalvodavau, jog niekaip nesugebėsiu visko apie šį žmogų papasakoti – nemažai laiko kartu praleista, tad tikrai daug apie jį žinau. Juk ir medžiotoju tapau būtent Beno paragintas, tad žvėrių takais kartu žingsniuojame jau bemaž 50 metų. O pažintis tęsiasi dar ilgiau – nuo sportavimo laikų. Tuo metu buvau Plungės rajono kaimo sporto draugijos „Nemunas“ vadovas, o kai tapau Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar – sąjunga) Žemaitijos skyriaus vadovu, Benas atėjo į mano vietą.
Ir dainingas, ir išmintingas
B. Čiutys buvo Kontaučių (dabar – Kantaučiai) tarybinio ūkio pirmininko pavaduotojas kultūros reikalams. Išmoko ir grojo akordeonu. Į rimtesnius pobūvius nėjo, tačiau medžiotojų susiėjimuose ir šokiuose pagrodavo. Puikią klausą ir puikų balsą turintis Benas ir dabar dar per šventes užveda klubo medžiotojų himną „Kilkit, vyrai, šaukia ragas į žvėrių takus…“. Ir jeigu Beno nėra, tai tas himnas netvirtai skamba.
Per ilgą laiką tiek daug bendrauta, tiek kartu būta medžioklėse, tiek primedžiota, tiek patirta nuotykių! Reikėtų daug dienų kalbėtis, kad prisimintume viską apie anuos laikus. Senieji medžiotojai patvirtins, jog daugybę metų Beną vadino Kriviu – vien už išmintį ne tik medžioklėse, bet ir visame jo gyvenime. Žmogui – 90 metų, o atmintis, suvokimas – kuo puikiausi.
Kaip šiandien atsimenu, kad per medžioklę su varovais, vykusią gal prieš 50 metų, vienas seniausių medžiotojų Kazys Vilkas (dabar jau padėjęs šautuvėlį), įlipęs į galingą ąžuolą, Beną paskelbė išmintinguoju kriviu – žmogumi, sugebančiu klube išspręsti visus ginčytinus klausimus.
Benas – ne šiaip sau medžiotojas, o vis dar aktyvus kolektyvo narys. Suprantama, šautuvą jau retai paima į rankas, bet klubo gyvenimas jam puikiai žinomas. Išgyvena, jei kartais kolektyve ne viskas būna gerai.
Ką dabar padarysi, kad vis rečiau medžioja – ėmė kamuoti ligos, turėjo ne vieną operaciją, bet net ligoninėje būdamas domėjosi kolektyvo gyvenimu ir šiandieninės medžioklės naujovėmis. Skaito „Medžioklės“ žurnalą, knygas apie medžioklę. Įdomu tai, kad jam leidimas turėti ginklą galioja iki 2025 metų. Aš turiu viltį, tuo tiki ir jis, kad iki tiek metų medžios.
Medžioklė ir žūklė – genuose
Paprastai medžiotoju tampama, kai juo yra tėvas, giminaitis, artimas draugas. O Beno kaip medžiotojo gyvenimas prasidėjo įdomiai – kai jis, dar nebūdamas medžiotoju, taikliu šūviu patiesė vilką.
„Kartą Pranas Mikšta, kuris buvo medžiotojas, žiemą Drūkčiuose pagal pėdas apėjo vilką. Mane pakvietė į medžioklę kaip varovą. Atvykęs gamtos apsaugos inspektorius Steponas Slušnys davė man vienvamzdį šautuvėlį, ir taip nutiko, jog tą vilką būtent aš patiesiau. Tada man pasiūlė tapti medžiotoju be jokių egzaminų – negi atsisakysi?“ – pasakojo Benas.
Gamta kaimo žmogų visada traukia. Kantaučiuose augęs Benas gal nuo kokių aštuonerių metų kartu su tėvu pėstute apie penketą kilometrų eidavo žvejoti į Drūkčių ežerą, į Zalepūgų malūno tvenkinį. Traukdami į žvejybą, jiedu, kaip sakė Benas, daug žvėrių pamatydavo – ypač kiškių.
Beno tėvas turėjo šautuvą. Medžiotojų draugijos tada nebuvo – kas turėjo šautuvą, tas ir medžiojo. Tėvas anksti išėjo iš gyvenimo, ir net neaišku, kur tas šautuvėlis pradingo… Visai gali būti, jog juo ir dabar koks nors brakonierius naudojasi.
Apie Beną pasakok, ką nori, bet išeina taip, kad žūklė ir medžioklė yra jo genuose. Daugybę kartų esame žvejoję Platelių ežere, Nemuno deltoje, Kuršių mariose, Minijoje, privačiuose tvenkiniuose, Latvijoje, Dauguvos upėje, ir dar daugybėje vandens telkinių, kurių net neišvardysiu.
O dar – sportas
Na, o apie medžioklę jau nėra ko kalbėti… Kiekvienas žvejys ir medžiotojas patikins, jog šių žmonių gyvenimas prabėga nejučia, o dar Benas buvo sportininkas. Jo vadovaujama Kontaučių tarybinio ūkio lietuviško ritinio komanda ne kartą yra tapusi Lietuvos čempione ir prizininke. Tarybinio ūkio valgykloje ant sienos kabojo ritinio lazdos. Dabar mūsų rajone ir net visoje Lietuvoje šioje sporto šakoje pirmauja Pauliaus Rubino, irgi medžiotojo, vadovaujama Platelių komanda. Daug metų Benas buvo Plungės rajono kaimo sporto draugijos „Nemunas“ vadovas.
Devyniskart karalius
Kaip minėjau, Beno kaip medžiotojo kelias prasidėjo nuo patiesto vilko. Nenoromis pasikartosiu. Apie tai buvo rašyta mano knygoje, skirtoje „Kontaučių“ klubo 50-mečiui.
Benas tapo medžiotoju, ir ne bet kokiu, o itin taikliu. „Kontaučių“ klube gal nuo 1980 metų pagal surinktus taškus už patiestus žvėris renkamas medžioklės karalius, kuriuo negali tapti kokį nors pažeidimą padaręs. Benas sezono karaliumi yra tapęs devynis kartus. Patikėkit, tokį rezultatą pasiekti ne taip paprasta, nes daugelis klubo narių nori būti geriausiais medžiotojais, kai kurie net treniruojasi šaudyklose.
„Jeigu dabar reikėtų suskaičiuoti, kiek žvėrių esu paguldęs, vargiai pavyktų – labai daug. Keletą metų tai fiksavau savo dienoraštyje. Žinoma, pirmiausia atmintyje yra sumedžiotas vilkas, bet esu patiesęs ne vieną briedį, nemažai stirninų, stirnų, lapių, apie šernus nėra ko nė kalbėti – daug, o štai tauriojo elnio taip ir nepavyko sumedžioti“, – pasakojo Benas.
Medžiotojų kultūrinis gyvenimas kasmet kyla. Tai liudija įvairios parodos, išleidžiamos knygos, vykstančios šventės, bendravimas su vietos gyventojais. Kantaučiuose tai itin jaučiama per Šv. Onos atlaidus, kai medžiotojai rodo savo trofėjus, gamtos nuotraukas, susirinkusiuosius vaišina žvėriena.
Neabejotinai prie kultūros renginių būtina priskirti Beno sumanytas kombinuotojo šaudymo varžybas jo taurei laimėti. Kaip suprantate, jis ir taurę klubui padovanojo. Daug metų vyksta tos varžybos ir pagal dalyvių gausumą jau lenkia medžioklės sezono uždarymo šventes.
Trys dukros, penki anūkai, trys proanūkiai
Daug ką gero galima pasakyti apie šį žmogų. Tačiau ne vien sporto laimėjimai, ne vien sėkmingos žūklės ir medžioklės buvo jo gyvenime. Buvo ir sunkių dienų. Nuo nepagydomos ligos mirė pirmoji žmona Agripina, padovanojusi tris dukras: Aldutę, Sigutę ir Viliutę, kurios Benui yra tikras džiaugsmas. Jos tai viena, tai kita vis aplanko tėvą, rūpinasi juo, kai prispiria kokia liga.
Itin dėmesinga Benui ir antroji jo žmona Irena – plateliškė, buvusi mokytoja, Lietuvos buriavimo čempionė „M“ jachtų klasėje (dabar tos klasės nebėra). Moteris itin mėgsta gamtą – kai ateina grybavimo sezonas, abu su Benu traukia į Platelių miškus. Nepatikėsite – jiedu per vieną grybavimo išvyką pririnko 800 baravykų. Gamta – abiejų širdyse.
Beje, įdomu tai, kad abi Beno žmonos – matematikos mokytojos, o dar matematikos vaikus moko ir dukra Siga.
„Taip jau mano gyvenime nutiko, kad teko susirasti antrąją žmoną. Pusantrų metų buvau našlys, auginantis tris mergaites. Per sportą susidraugavau su buriavimo trenere Irena. Ji mane įsileido į savo gyvenimą. Nesame nė karto susipykę, o kartu gyvename 43 metus. Ireną pamėgo ir mano dukros. Mažąją Viliutę ji užaugino kaip savo vaiką. Su abiem savo žmonomis sutartinai gyvenau. Turiu penkis anūkus ir tris proanūkius“, – apie šeimą pasakojo B. Čiutys.
„Tai mane tiesiog užburia“
„Jei kalbėsime apie mano kaip medžiotojo gyvenimą, tai aš labai žaviuosi medžiokle. Niekada nejaučiau būtinybės patiesti kokį žvėrį. Žinoma, jei pasiseka, gerai, bet svarbiausia – buvimas gamtoje. Grožiesi gamta, pamatai įvairių žvėrių – tai mane tiesiog užburia. Pavaikštai po miškus norėdamas iš pėdų nustatyti, kokie žvėrys jame gyvena. Pavaikštai po laukus. Seniau per medžioklę nueidavome po keliasdešimt kilometrų. Visi pirmieji „Kontaučių“ klubo medžiotojai Kantaučiuose ir gyveno, tik paskui kolektyvo narių ėmė daugėti.
Tikrai, medžioklė mano gyvenime itin svarbi. Ilgiuosi visų buvusių bendražygių, kurie jau yra aname pasaulyje. Nors rečiau bevažiuoju į medžioklę, bet širdyje visą laiką ji yra. Nesu medžioklėje, o vis galvoju, kaip vyrams sekasi, kokiuose miškuose vaikšto, kokius žvėris paguldo. Deja, mano jėgos nebe tokios ir vis rečiau begaliu išsiruošti į medžioklę.
Netrumpas nugyventas mano gyvenimas, bet nė nepajutau, kaip metai prabėgo. Buvo ir skaudžių dalykų, bet savo gyvenimu džiaugiuosi“, – su šypsena, pakiliai kalbėjo Benas. Ir nė nepagalvosi, jog jam tiek metų.
Autoriaus nuotr.
