Vatušiai – Rietavo savivaldybės gyvenvietė, išsidėsčiusi Rietavo pietrytiniame priemiestyje, kairiajame Jūros upės krante prie Žemaičių plento. Gyvenvietėje – 149 sodybos, gyvena apie 400 gyventojų. 2007 metų birželio mėnesį įregistruota Vatušių bendruomenė. Pirmasis jos vadovas buvo Egidijus Štaras, tačiau jam išvykus, dar prieš Naujuosius metus bendruomenės žmonės savo pirmininku išrinko ūkininką Rimantą Vizgirdą ir penkių narių valdybą.
– Ponas Rimantai, turint stamboką pienininkystės ūkį, kuris reikalauja nemažai rūpesčių, ar nesunku imtis dar ir visuomeninės veiklos?
– Be abejo, nelengva, tačiau kažkas turi imtis ir šio darbo. Atvirai kalbant, juk Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, žmonės, pamiršę Atgimimo metų vienybę, vienas nuo kito tarsi tvora atsitvėrė. „Sveikas, sudie…“ – ir viskas. O juk miestelis, gyvenvietė ar kaimas turi daugybę bendrų rūpesčių, kurių, nebendraudami vienas su kitu, neįveiksime. Reikia, susibūrus krūvon, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, o ištikus nelaimei – vienas kitam ištiesti pagalbos ranką. Esant būryje, galima ir kalnus nuversti.
– Kažkada apie Jus mūsų laikraštyje esame rašę, tačiau bėgantys metai daug ką po truputį keičia. Kas naujo Jūsų gyvenime?
– Šviesaus atminimo tėvukas paveldėjo 34 hektarus žemės. Mano šeima dabar šeimininkauja jau 100 ha ūkyje, kuris yra pienininkystės krypties – melžiame 50 Lietuvos juodmargių. Kol vaikai nedideli, vieniems nudirbti visus darbus per sunku, prisieina ieškoti pagalbos iš šalies. Taigi vėl – papildomos išlaidos. Pieną parduodame AB „Žemaitijos pienas“. Moka mažai, bet juk, esant tokiai ekonominei šalies situacijai, visur panašiai moka. Kaip ir žmona, esu baigęs tuometinį Rietavo žemės ūkio technikumą. Besimokydami ir susipažinome, sukūrėme šeimą. Auginame du vaikučius. Manau, kad mūsų gyvenime didelių pokyčių neįvyko.
– Jūsų gyvenvietės bendruomenė susikūrė dar nelabai seniai, todėl didelės patirties sukaupti, ko gero, nespėjote. Tačiau įdomu, nuo ko bendruomenė pradėjo savo veiklą?
– Pradėjome nuo projektų rengimo. Laimėję šiek tiek pinigų, pirkome sportinės įrangos, nes čia norinčiųjų pasportuoti – tikrai nemažai. Kitas dalykas – norėdami suburti žmones krūvon, pradėjome rengti įvairias šventes, renginius. Tiesa, turime didelę problemą, kurios nenumatome greitai išspręsti: neturime jokios laisvos patalpos, kurią įsirengę, galėtume susirinkti. Ačiū Artūrui Kungiui, kuris leidžia savo rūsyje sportuoti. Kartais susirenkame ir kitų valdybos narių arba mano namuose. Taip ir sukamės.
Turbūt pastebėjote, kad mūsų gyvenvietėje beveik nėra netvarkingų sodybų. Štai praėjusiais metais už 800 litų pirkome įvairių sodinukų ir jais apdovanojome net 25 sodybas. Lėšų, kaip jau minėjau, gauname parengę įvairius projektus, 1000 litų – iš Savivaldybės, šiek tiek parėmė ir Seimo narys Jurgis Razma. Taip ir verčiamės.
Kol kas stengiamės, kad mūsų renginiuose dalyvautų kiek galima daugiau gyventojų. Tiesiog patys valdybos nariai eina į sodybas, kviečia, kartais net ir atveža žmones. O jau šventėje linksminamasi iš širdies ir visi išsiskirsto patenkinti. Organizuojant renginius, mums labai nuoširdžiai talkina medikė, tikra vakarėlių siela Danutė Cirtautienė.
– Tikriausiai turite ir kitų neblogų talkininkų?
– Be jokios abejonės. Ypač aktyvūs yra mūsų valdybos nariai – Irma Petravičienė, Ina Rapalienė, Rasa Pociuvienė, Artūras Kungys. Štai Petravičių šeimos dėka turime savo internetinę svetainę. Nemažai projektų parengė Rasa Pociuvienė. Žinoma, būtų gerai tam darbui turėti laisvesnį žmogų, bet kol kas yra taip, kaip yra.
– Girdėjome, kad turite gerų šeimininkių?
– Negalime pasigirti nei drožėjais, nei kitų sričių menininkais, niekas neužsiima ekologiniu ūkininkavimu, neaugina retesnių augalų, gyvūnų. Tačiau mūsų šeimininkė Zofija Fabijonavičienė, kol sveikata buvo stipresnė, kiekvieną turgaus dieną savo sūrius, grietinę ir kitus produktus veždavo į turgų. Ko gero, ten turėjo ir nuolatinių pirkėjų. Negailėdavo įvairių skanumynų pagaminti ir mūsų šventėms, tačiau pastaruoju metu, girdėjau, sveikata sušlubavo. Tikiuosi, greit sustiprės, reikia tik poilsio ir laiko.
– Auginate porą vaikučių. Ar norėtumėt, kad jie ateityje perimtų Jūsų ūkį?
– Man atrodo, kad svarbiausia bus jų noras. Jie patys turės pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tiesa, būčiau pamiršęs pasigirti savo gyvenvietės jaunimu. Tai tikri šaunuoliai, jiems nereikia nurodinėti ar prašyti pagalbos – visada patys pirmi pasisiūlo. Tikrai puiki karta auga.
