Mūsų rajono medaus kopinėtojai, prieš dvi savaites susirinkę Kuliuose, atšventė bitininkų šventę. O šį šeštadienį Trakuose vyks respublikinė bitininkų šventė, kurioje žada dalyvauti visas būrys ir mūsų bitininkų.
Bitininkų draugijoje yra beveik 100 narių. Tačiau, kaip sakė žinomas bitininkas Viktoras Skersis, dar apie 200 medaus kopinėtojų nėra draugijos nariai. Rajono bitininkų draugijai vadovauja Antanas Bendžius.
Nuo seno žinoma, kad bitininkai – geri žmonės. Bites daugelis laiko net šventais padarėliais. Tačiau, kaip sakė irgi bitininke tapusi Viktoro žmona Danutė, ta taisyklė apie bitininkus jau nebegalioja. Mat būna, kad bites vieni nuo kitų netgi pavagia.
Gal Danutė ir persistengė taip sakydama. Nedorų žmonių visada buvo, o bites greičiausiai išvagia ne bitininkas, o koks saldimo panorėjęs, neturintis ką valgyti prasigėrėlis.
Aš esu sutikęs daug bitininkų – kiekvieno buvo šiltas, geras, malonus žvilgsnis. Tad esu įsitikinęs, kad bitininkai tiesiog kvepia gerumu.
Viktoras ir Danutė Skersiai bitininkauja jau 20 metų. Kaip sakė Viktoras, jo Danutė yra pagrindinė bitininkė. Ji labai domisi bitininkyste: daug skaito, važiuoja į seminarus, dalyvauja įvairiuose renginiuose.
Skersius užsiimti bitininkyste paskatino tai, jog Viktoro tėtis, garsusis, 102 metus nugyvenęs sveikuolis Pranas, nuo Viktorui neatmenamų laikų bitininkavo.
Skersių šeima iš bitininkavimo turi pajamų. Bet pirmiausia, kaip pasakojo Danutė, buvo vien tik investavimas. Apie bitininkystę nieko nenusimanančiajam pasakysiu, jog iš pradžių atsiranda tik noras bitininkauti. Tačiau reikia įsigyti avilių, korių, įrankių, apsauginių priemonių, vaistų nuo bičių ligų, pagaliau – bičių šeimų – ko gero, dar ne viską išvardijau. O paskui – įgauti supratimą apie bitininkavimą.
Patikėkite, tas saldusis, gydantis medutis taip paprastai neatsiranda. Bet kuris bitininkas jums pasakys, kad tai – nuolatinis darbas, net žiemą.
Dabar Skersiai turi apie 60 šeimų. Jos yra skirtinguose bitynuose, nes nepatartina vienoje vietoje laikyti daug avilių. Bitės tiesiog nebeturi iš kur nešti medų, tad dažnai stipresnė šeima iš silpnesnės jį „nušvilpia“. Bičių šeima suneša apie 100 kilogramų medaus. Didžiąją dalį pačios sušveičia, o bitininkui lieka apie 40 kg. Žinoma, tai priklauso nuo to, ar ilgai žydi gėlės, – bitės gali sunešti dar daugiau medaus.
Viktoras avilius daro pats. Tirpina vašką ir lieja korius (net kitiems bitininkams). Pasigamina ir reikiamų įrankių.
Kiekvienas rimtai užsiimantysis bitininkavimu turi tam skirtą patalpą, kurioje medų išsuka iš korių, sandėliuoja. Medaus kokybė priklauso ir nuo patalpos švaros. Kaip patikino Danutė, visos bitės suneša švarų medų, tačiau jei medaus sukimo patalpoje, induose zyzia musės, jei daug nešvaros, medus bus sugadintas. Ir medsukis turi būti iš nerūdijančio plieno arba aliuminio. Indus plauti būtina irgi tik švariame vandenyje.
Skersio medsukinėje nerasite nė vienos muselės. Grindys nuolat plaunamos ir tiesiog blizga, sandėliavimo patalpa – ypač švari.
Beje, pasirodo, kiekvieną turguje medumi prekiaujantį bitininką vis aplanko veterinarinės tarnybos darbuotojas. Jis iš karto pamato, jei ką bitininkas daro ne taip.
Ar reikia skaitytojui aiškinti, kas yra medus? Gal tik pasakysiu, kad gėlių nektare, iš kurio bitės padaro medų, yra visa augalo genetika. Meduje yra žmogui reikalingų mineralų, vitaminų, kitų vertingų medžiagų. Tačiau medų gali vartoti tik nealergiški žmonės.
Su bitininku, kaip ir su medžiotoju ar žveju, gali kalbėti dieną ir naktį – vis ras ką papasakoti. Tuo įsitikinau pabuvęs Skersių bitynuose, susipažinęs su bitininkų gyvenimu, pasiklausęs jų pasakojimo apie darbą ir medų.
Danutė išaiškino, kad medus yra dviejų rūšių. Monoflorinis – tai medus, suneštas iš vienos rūšies augalų žiedų, tarkim, tik iš rapsų ar tik iš dobilų, liepų. Jis turi kvapą, bet nėra jau tokios geros kokybės. Naudingesnis – polifrolinis medus, suneštas iš įvairių žiedų. Visi bitininkai sako, jog geriau jau žemės ūkis visai nebūtų sukultūrintas. Kuo daugiau piktžolių, tuo geriau. Puikų medų bitelės suneša iš varnalėšų, usnių, dagių – žodžiu, iš visų žydinčių piktžolių.
V. Skersis svečiavosi pas Danijos, Vokietijos, Lenkijos bitininkus. Dabar jis gali patikinti, jog pats geriausias medus yra Lietuvoje. Toks pat ir Rusijoje, ypač – Tolimuosiuose Rytuose.
Užsienio bitininkai jau tapo pramonininkais. Medų, kad jis būtų skystas ir turėtų prekinę išvaizdą, kaitina iki 90 laipsnių, bites nuolatos maitina. Pasirodo, net cukraus sirupą pila iš specialių įrenginių. Na, koks tai medus, kokia iš jo nauda sveikatai? Tai dirbtinis medus.
Skersiai patikino, jog nė vienas bitininkas, bent jau turguje medumi prekiaujantis, to nedaro – medus yra ne iš cukraus, galite pirkti iš bet kurio. Jie savo darbštuoles papildomai pamaitina tik ruošdami avilį žiemai. O jeigu po žiemos dar yra likę tokio medaus, jį išsuka ir palieka kitai žiemai. Tad bent jau iš Skersių ir kitų turgaus paviljone medumi prekiaujančių bitininkų žmogus nusiperka tikrą produktą.
Nė vieno bitininko medaus Skersiai nepeikia. Tik kreivokai žiūri į atvykėlius. Mat jie medų pardavinėja kur kas pigiau – tada kyla abejonė dėl kokybės. Pasirodo, į prastesnį monoflorinį medų net įpila valgomųjų dažų – jis patamsėja.
Kaip paaiškino Danutė, kiekvienoje bičių šeimoje yra motina, kuri tikrąja to žodžio prasme – karalienė. Nuo motinos priklauso šeimos dydis ir visų bitelių gyvenimas. Pasirodo, žiemai bitės lauk išvaro tranus. Jie medaus neneša ir visą savo gyvenimą laukia, kaip „pritilpti“ prie motinėlės ir ją apvaisinti. Beje, ar žinote, kad bičių motinėlė apvaisinama ore – kokių 300 metrų aukštyje? Motinėlė poruojasi su 6–10 tranų. Šeimoje yra 60–70 tūkstančių bičių, o iš jų 10 procentų – tranai.
Atrodo, šį tą žinojau apie bitininkavimą ir medų, o, pasirodo, nė velnio. Skersiai patikino, jog bitės atskiria savo bitininką, jį atpažįsta, o prie avilio priėjusį prašalaitį gali sugelti. Ir mokslininkai taip teigia. Mačiau, kaip Viktoras iki pusės nusirengė ir iš avilio išiminėjo korius. Bitės ropojo jo kūnu ir nė viena neįgėlė. O kartą jam teko pasidarbuoti pas kitą bitininką – „gavo“ kaip reikiant.
Per Kalėdas dažnas bitininkas prieina prie kiekvieno avilio, į jį pastuksena, ir bitės supranta, jog bitininkas gyvas. O jeigu jis išeina iš gyvenimo, tai turi padaryti artimiausias žmogus – pasakyti, jog bitelėmis bus pasirūpinta.
