Aistė Lengvenytė Rietavo Lauryno Ivinskio gimnaziją baigė 2010 metais. Brandos egzaminus ji išlaikė puikiai: matematikos, chemijos ir biologijos žinios įvertintos 100 balų, lietuvių kalbos – 99, anglų – 92 balais. Rietavo gimnazijos istorijoje tokių absolventų – nedaug, todėl visada knietėjo sužinoti, kaip susiklostė tolesnis gabios merginos kelias. Pabendravę su Aiste supratome, kad žinių trokštančios rietaviškės požiūris nepasikeitė – semdama gėrybes iš pasaulio katilo, ji mėgaujasi išgyvenamu laiku ir atvira širdimi priima gyvenimo patirtį.
– Jau beveik šešeri metai, kai gavusi brandos atestatą su pagyrimu kartu su visais Lauryno Ivinskio gimnazijos 62-osios laidos abiturientais atsidūrėte gyvenimo kryžkelėje. Kuriuo keliu pasukote ir kiek toli nukeliavote?
– Pasirinkau medicinos studijas. Šiuo metu studijuoju šeštame kurse Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Šį birželį planuojama išleistuvių šventė… Vis dėlto mokslai mums taip paprastai nesibaigs, nes dauguma kurso draugų, tarp jų ir aš, planuoja tęsti studijas pasirinktos srities rezidentūroje.
– Žinoma, kad į mediciną sunku ne tik įstoti, bet ir studijuoti. Kaip sekasi mokslus krimsti Jums?
– Studijuoti sekasi (galbūt jau labiau sekėsi, nes gyvename pabaigos nuotaikomis) išties gerai. Nors pradžioje studijos buvo gana intensyvios, bet ir apdovanojančios – sveikata vis dėlto yra visiems aktuali tema. Suvokimas, kaip veikia žmogaus kūnas ir mąstymas, yra būtent tai, dėl ko stojau į šią specialybę ir ką bandau iš jos pasiimti.
– Būsimiesiems medikams labai svarbu įgyti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių.
– Pusantrų metų nebuvau Kaune – metus gyvenau ir studijavau Italijoje, jos nuostabaus grožio salos Sardinijos didžiausiame mieste Kaljaryje. Su draugu pakeliavusi automobiliu po Korsikos salą, grįžau tiesiai į savanorišką vasaros praktiką Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Paskui dar pusę metų atlikau privalomą praktiką Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Kadangi prieš išvykimą į Sardiniją mėnesį atlikau mokslinę praktiką Maroko sostinėje Rabate, susidaro visai ilgas laikas, kai aš buvau visokiose kitokiose ligoninėse, tik ne savo alma mater – Kauno klinikose.
– Studijų metai – pats įdomiausias laikas. Kuo jie įdomūs ir ypatingi Jums?
– Plačiau visada norisi kalbėti apie galimybes, kurių daugelis, deja, neišnaudoja. Tai – įvairūs mainai, stažuotės. Vienas įdomiausių laikotarpių mano gyvenime – tai studijų metai Sardinijoje. Ten vykau su draugu, kuris studijuoja mediciną Vilniaus universitete. Pasirinkimas atrodė gana avantiūristiškai: visų pirma dėl to, kad studijos vyko italų kalba, o mūsų šios kalbos žinios buvo paremtos kompiuterinėmis programėlėmis. Bet, kaip sakoma, greičiausias būdas išmokti plaukti – tai skęsti. Nuvažiavę lankėme intensyvius kalbos kursus smarkiai mūsų lygį lenkiančioje grupėje, rašėmės kiekvieną žodį, kad namie pasidarytume kiekvienos paskaitos žodynėlį ir pasiruoštume kitai dienai. Taip per kelis mėnesius jau daugiau ar mažiau laisvai kalbėjome itališkai. Egzaminai mūsų universitete vyko žodžiu, itališkai, todėl niekada nepamiršiu, kaip per pirmąjį – neurologijos ir neurochirurgijos – egzaminą drebėjome, kad įvyks baisiausias tuo metu mūsų įsivaizduotas košmaras – nesuprasime, ko klausia. Viskas prabėgo puikiai, profesorius paspaudė ranką (kažkas, ko Lietuvoje nesitikėtum) ir su šypsena paklausė, ar eisime švęsti „al mare“ (it. „prie jūros“). Buvo gruodžio mėnuo, dvidešimt laipsnių šilumos, ir mes, žinoma, ėjome švęsti prie jūros.
– Prisilietėte prie kitos šalies kultūros, jos papročių, turėjote galimybę palyginti Lietuvos ir Italijos panašumus ir skirtumus.
– Lietuviai labai dažnai pyksta ant kitų lietuvių dėl niūrumo, lyginamės su italais, kurie visada laimingi ir atsipalaidavę. Manau, kad šis palyginimas iš pačių savo šaknų yra klaida: ir man pačiai susigūžus su paltu tipinę lietingą dieną Lietuvoje niekada nebūna taip linksma, kaip ten – Sardinijoje, sėdint ant paklodės nesibaigiančiame paplūdimyje su šviežiais apelsinais ir vietiniu vynu. Klimato sąlygos yra svarbu, ir nereikia toli išvedžioti.
– Aplankėte ir daugiau šalių. Išnaudojate visas galimybes, kad labiau pažintumėte pasaulį, pagerintumėte specialybės žinias.
– Metus Sardinijoje vadinu šiokiu tokiu rojaus laikotarpiu. Kur kas egzotiškiau leidau laiką Maroke. Ten atlikau mokslinę praktiką valstybinėje ligoninėje. Ir kai sakau „valstybinėje“, turiu omenyje, kad valstybinės nuo privačių ligoninių ten skiriasi kaip diena ir naktis. Privati primintų visas modernias Vakarų gydymo įstaigas. O štai prie valstybinės ligoninės vaizdų ir kvapų teko priprasti. Kaip ir prie daugybės kitoniškumų, daugiausia susijusių su kita religija. Bet gal tai ir yra kelionių žavesys? Marokiečiai – labai šilti žmonės. Vietiniai medicinos studentai įsileido mus į savo šeimas, vežėsi pas savo močiutes ir tetas į visai atokias vietas, derėjosi už mus turguose, kad gautume „neturistines“ kainas. Man labai pasisekė, nes buvo ramadano mėnuo. Tai religinis musulmonų mėnuo, taigi vietiniai gali valgyti ir gerti tik nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Jaučiama šventinė nuotaika apima visas gyvenimo sritis, ir naktiniai ramadano pasivaikščiojimai miestuose su daugybe žmonių tapo neatskiriama to mėnesio dalimi.
– Ar tiek keliaujant nenukenčia mokslai?
– Per studijas dar teko po savaitę mokytis Stokholme, Karolinskos institute, Florencijos universitete. Neseniai penkioms dienoms buvau išvykusi į Europos psichiatrijos kongresą Madride. Ir visa tai – nemokamos galimybės. Tik už Maroko mainus, vykdomus Medicinos studentų asociacijos, reikėjo sumokėti simbolinę kainą, už kurią mane apgyvendino ir maitino. Kodėl nenorima pasisemti visko, ko galima? Nežinau. Dažnai bijoma, kad nukentės mokslai (kurie mums ypač svarbūs stojant į rezidentūrą), tačiau tai savo pavyzdžiu galiu tvirtai paneigti – per visus studijų metus nėra pasitaikę, kad negaučiau stipendijos už gerą mokymąsi, o papildomai išmokta kalba ir pažinta kultūra, manau, gydytojos karjeroje pravers.
