Vasario 11-ąją minima Pasaulinė Ligonių diena, kurią 1992 metais paskelbė popiežius Jonas Paulius II. Pasaulinės ligonių dienos data siejama su Lurdu, kuriame 1858 metais vasario 11 dieną keturiolikmetei mergaitei apsireiškė Švč. Mergelė Marija.
Ji Bernadetai Subiru pasirodė ne kartą ir nurodė kasti žemę šalia grotos, iš kur ištryško šaltinis. Žmonės pastebėjo, kad šio šaltinio vanduo yra gydantis. Į Lurdo miestelį ėmė plūsti ligoniai iš viso pasaulio. Prie šaltinio buvo pastatyta puošni trijų aukštų bažnyčia – bazilika, tolėliau atidaryti dideli viešbučiai, kad būtų kur apsigyventi iš viso pasaulio ir šiandien atvykstantiems maldininkams, prašantiems išgijimo malonių sau ir savo artimiesiems. Kiekvienais metais į Lurdą organizuojamos piligrimų kelionės ir iš Lietuvos. Tikintieji parsiveža tikrojo Lurdo šaltinio vandens ir dalina jį artimiesiems kaip labai brangią dovaną.
Įvykiai Prancūzijos miestelyje Lurde paveikė visos Europos katalikiškąją bendruomenę. Daugelis kraštų ėmė populiarinti stebuklingąjį Prancūzijos miestelį Lurdą, ėmė rengti vietas, pakartojančias Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo įvykį. Aptikę prie upelių ar šaltinių atšlaites, kuriose galima padaryti nišą, išmūrydavo ją akmenimis ir pastatydavo Švč. Mergelės Marijos statulą, o pačią vietą pavadindavo Lurdu, pridėdami dar ir savo vietovės pavadinimą, pavyzdžiui, Plungės Lurdas.
Mums, plungiškiams, Lurdas ypač brangus. Plungės Lurdas, pastatytas mūsų senolių daugiau kaip prieš šimtą metų, traukia tikinčiuosius ir miesto svečius. Daugelis čia atvykstančių pasimeldžia, nes čia malda pati į širdį ateina.
Šiemet vasario 11-ąją sukako 26 metai nuo Popiežiškosios medicinos sielovados tarybos įkūrimo. Popiežius Benediktas XVI rašo, kad šis sutapimas – tai dar viena paskata nuoširdžiai dėkoti už lig šiol medicinos sielovados nueitą kelią ir melsti Dievą, kad suteiktų dar didesnio apaštališkojo uolumo tiems, kas rūpinasi ligonių sveikata ir sielovada. Kasmet minėdama Pasaulinę ligonių dieną, Bažnyčia siekia sužadinti didesnį tikinčiųjų bendruomenės atidumą sielovados svarbai sveikatos apsaugos srityje ir pabrėžti nuo seno žinomą ir praktikuojamą įsitikinimą, jog tarnavimas sergantiems ir kenčiantiems žmonėms yra neatsiejamas nuo Kristaus vardu vykdomos išganymo misijos, nes Jis, Dieviškasis Gydytojas, vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus vargo prispaustuosius. Esame popiežiaus kviečiami maldai į Švč. Mergelę Mariją, kuri vadinama ir Ligonių Sveikata, kad ji motiniškai globotų visus sergančiuosius ir juos slaugančiuosius. Taigi, vienydamiesi vasario 11-ąją – Pasaulinę ligonių dieną – galime ieškoti būdų, kaip padėti ligoniams. Medicininė pagalba jiems dažniausiai yra suteikiama, tačiau jiems labai trūksta dvasinės paramos ir paguodos žodžio.
Dievui kiekvienas žmogus yra šventas. Kristus ištiesė rankas ant kryžiaus tam, kad surinktų visą žmoniją Dievuje. Jei Jis siunčia mus skleisti Dievo meilę iki žemės pakraščių, tai pirmiausia – per gyvybės dialogą. Siekdami, kad mūsų visuomenė įgautų žmoniškesnį veidą, turime dovanoti savo laiką kitiems. Kiekvienas gali stengtis išklausyti ir paremti nors vieną žmogų: apleistą vaiką, vilties netekusį ligonį, nelaimėlį ar senelį.
Gyvenimas mums visiems yra Aukščiausiojo dovana, visi norime gyventi ir džiaugtis, būti sveiki kūnu ir dvasia, o ištikus bėdai – susilaukti pagalbos. Kaip tas senelis, kuris, prisirinkęs ryšulį malkų ir užsidėjęs ant pečių, ėjo iš girios namo. Kai pavargo bekeliaudamas ir sunkią naštą benešdamas, pasidėjo ryšulį ir atsisėdo pailsėti. Tada, apmąstydamas savo vargus, bėdas, skurdą ir senatvės ligas, graudžiai apsiverkė ir pats nežinodamas ant ko pykti, garsiai pradėjo šauktis mirties, kad ji išvaduotų nuo visų vargų. Mirtis išgirdo, atėjo pas senelį ir paklausė, ko jam reikia. Tada žmogelis išsigando, pradėjo iš baimės drebėti ir atsakė: „Aš, giltinėle, dar mirti nenoriu, bet šaukiausi, kad koks geras žmogus padėtų man tą sunkų malkų ryšulį užsidėti ant nugaros“.
Ir mes melsdamiesi prieš gerojo Dievo akis pastatome save ir tuos, kurie mums patikėti. Jis mus priima tokius, kokie esame, su tuo, kas yra gera mumyse, bet taip pat su mūsų vidiniais prieštaravimais ir netgi klaidomis. Evangelija mums užtikrina, kad mūsų trapumas, negalia, liga, kančia, vidinis išgyvenimas, sielvartas ir netektis gali tapti durimis, per kurias Šventoji Dvasia įžengia į mūsų gyvenimą. O Viešpats skatina mus mylėti artimą, tardamas: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, ligonis – mane aplankėte, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 35-40).
Kun. br. Saulius Bytautas OFM
