Telšių rajono Janapolės mokykla mini 200 metų sukaktį. Ta proga jau pakalbinome visą būrį šaunių mokytojų ir mokinių.
Šįkart lankome Janapolėje gyvenančius mokyklos darbuotojus ir mokinius.
Aurelija SERVIENĖ
Nelengvi darbo metai
Janapolės mokyklos darbuotoja – valytoja, skambučio skambintoja Janina Bernotienė, gimusi ir užaugusi Janapolėje, džiaugiasi mokykloje išdirbtais metais. Užaugino keturis vaikus, kurie taip pat mokėsi šioje kaimo mokykloje.
Prisimindama darbo metus ugdymo įstaigoje janapoliškė pasakojo, jog nebuvo lengvi tie metai, patys viską tvarkė, remontavo, vandenį reikėjo atnešti į mokyklą, ją kūrenti malkomis. Patalpose buvo labai šalta: kai Janina plaudavo koridorius, net ledas ant grindų užsidėdavo. Su džiugesiu moteris atminė, jog mokykla buvo kupina mokinių, vykdavo šokiai.
Ilgametė miestelio gyventoja prisiminė, jog pirmoji kaimo mokykla sudegė. Ji stovėjusi prie bažnyčios, kur dabar klebonas gyvena. O dirbo Janina jau naujame pastate, kuris stovi ir šiandien.
Ilgametė paštininkė Elytė
Janapolės mokyklos mokinė, ilgametė kaimo paštininkė Elytė Stonienė dėkinga mokyklai už ten paleistus mokslo metus, išmoktas pamokas, sutiktus draugus, mokytojus, kad gyvenimas jai buvo dosnus žinių, kad galėjo ilgus metus būti tarp savų žmonių.
Pasakodama apie savo vaikystę Elytė graudinosi, mat ji nebuvo rožėmis klota. Priešingai – labai sunki. Šeima anksti neteko tėvelio, mama liko viena su keturiais vaikais. Iš Šilutės persikėlė gyventi į Telšių rajoną. Vaikai ėjo apie keturis kilometrus į mokyklą Janapolėje. Dar ir dabar Elytė glostydama rodo savo kojeles, nuspaustas medinių klumpių, kuriomis ji keliavo į mokyklą.
Nelabai norėjusi mokytis, prisipažino janapoliškė, geriau jai sekėsi ūkio darbai. Reikėjo padėti mamai, ganė karves, ūkyje darbų netrūko. Vėliau Elytė su mama apsigyveno pačioje Janapolėje, o baigusi mokyklą sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų ir ilgus savo darbo metus atidavė paštininkės darbui. Dar ir dabar moteris atsimena, koks nelengvas buvęs jos krepšys, pridėtas įvairiausios korespondencijos, kurios žmonės labai laukdavo. Per dieną paštininkė nukeliaudavo dešimtis kilometrų, ir nesvarbu – sniegas, lietus ar karšta vasara. Elytė ilgus metus sąžiningai dirbo, todėl ne kartą buvo apdovanota padėkos raštais už nepriekaištingai atliktą darbą. Iki šių dienų moteris yra išsaugojusi visus pagerbimo raštus, senas nuotraukas, menančias jos gyvenimą Janapolėje.
Pašte Elytė dirbo iki pat pensijos. O šiandien smagiai gyvena savo sodyboje, aktyviai dalyvauja „Bočių“ veikloje. Ji visada linksmai nusiteikusi, visų mylima.
Atsakingos pareigos
Stefanija Litvinienė – mokyklos ūkvedė. Visi ją atsimena su pagarba, kaip labai atsakingą, visada pasitempusią, pasipuošusią, labai gerbiamą mokinių ir kolegų. Janapolės mokyklą baigė ir trys Stefanijos vaikai.
Stefanija mokykloje dirbo ūkvede ir keletą metų valytoja. Tai buvo vienintelė jos darbovietė. Dirbant ūkvede jai teko daug pareigų: rūpintis remontais, bendrabučiais, išmokėti atlyginimus. Ji turėjusi daugiau raktų nei pati mokyklos direktorė.
Kaip minėta, Stefanijai buvo patikėta išmokėti darbuotojams atlyginimus. Dar ir dabar moteris atsimena, kaip su autobusu vykdavo į Telšius pinigų parsivežti. Viena pati drąsiai parvykdavo į kaimą keliais tūkstančiais nešina.
„Blogai, kad kaime neliko mokyklos. Turiu būrį anūkų ir proanūkių, norėčiau, kad dar jie pasidžiaugtų Janapolės mokykla. Norėčiau, kad mūsų kaimo mokykla niekada nenueitų užmarštin, kad visi ją atsimintų“, – sakė janapoliškė.
Su didele pagarba ir dėkingumu moteris atsiminė mokyklos pavaduotoją Jadvygą Tamošaitienę, su kuria labai gerai sutardavo, ji buvusi tarsi jos mama.
- Litvinienė šiandien skaito daug knygų, mėgsta puoselėti savo gyvenamąją aplinką.
Janapolėje gera gyventi
Aplankėme ir Janapolėje gyvenančius Juozą ir Irutę Ubartus. Juozas – buvęs Janapolės mokyklos ūkvedys ir vairuotojas, Irena – šios mokyklos mokinė.
- Ubartas pasakojo, jog baigęs Janapolėje 8 klases išvyko mokytis į Plinkšius, o vėliau baigė Rietavo tarybinį ūkį-technikumą. Išėjo į armiją, o grįžęs į Janapolę dirbo ūkyje, vėliau – pašte.
2010 m. įsidarbino Janapolės mokykloje, kur dirbo iki pat jos uždarymo. Šiandien Juozas tokį pat darbą dirba Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, tad nuo mokinių ir mokytojų nenutolo.
Nors Janapolės mokykla duris užvėrė jau prieš keletą metų, sutuoktiniai teigė dažnai pergalvojantys, kad labai gaila dėl tokio sprendimo. Šią mokyklą baigė ir jų du vaikai.
Irena ir Juozas neslepia ištikimybės savo kraštui: „Janapolėje gera gyventi.“
Negalėjo mokytis
Važinėdami po Janapolę stabtelėjome pakalbinti kaimo keliuku keliaujančią devyniasdešimtmetę Onutę Viliūtę. Senjorė pasakojo, jog jai senojoje Janapolės mokykloje teko mokytis tik vienerius metus.
„Aš mokiausi senojoje mokykloje, kuri vėliau sudegė. Buvo labai sunkūs laikai, mama nebeleido mokytis, namuose buvo daug darbo, reikėjo padėti“, – sakė Onutė. Senolė teigė, kad mokėsi trumpai, bet skaityti ir rašyti spėjusi išmokti.
