Praėjusį trečiadienį po Paukštakių kaime gyvenančių Milių valdą vaikščiojo Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos nustatymo komisijos nariai. Jie išsiaiškino, kad visai netoli namų paukštakiškių avį sudraskė vilkai.
Neseniai išleidau knygą „Sumedžiok vilką…“, kurioje daug rašoma apie kaimo žmonėms vilkų daromą žalą. Dabar per metus pilkiai papjauna apie 1 500–2 000 gyvulių. Net arklių. Tačiau dažniausiai šių plėšrūnų aukomis tampa avys.
Paukštakių vienkiemio gyventojų avelę būtent vilkai ir sudraskė. Kaip „Kontaučių“ klubo medžiotojas nuvažiavau į įvykio vietą, nes ji yra mūsų klubo teritorijoje, ir netikėtai tapau komisijos nariu.
Kaip papasakojo Dalia Milienė, jau beveik naktį, apie 23 valandą, į kiemą iš elektrinio aptvaro parbėgo keturios jų karvės. Tame aptvare buvo ir avis. Moteris su sūnumi, pasišviesdami prožektoriumi, nuėjo į ganyklą. Ten iš avelės bebuvo likę tik keli kuokštai vilnų. Pilna kraujo. Vieta ištrypta. Tačiau papjauto gyvulio nė gabalėlio.
Kaip medžiotojas ir daug domėjęsis vilkų daroma žala galiu patikinti, jog didesnis vilkas papjautą avį net užsiverčia ant savęs ir nusineša į saugią vietą, kur prasideda puota. Jei avį sudrasko šių plėšrūnų šeima, o šį kartą greičiausiai taip ir buvo, tai visi gaujos nariai išsitampo po gabalėlį ir iš jos nieko nelieka.
Prie tokios išvados priėjo ir Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos nustatymo komisija, kuriai pirmininkavo Plungės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Januška. Dar komisijoje buvo Paukštakių seniūnas Aurimas Vasiliauskas ir aplinkosaugininkas Tadas Andruška.
Iki 2007-ųjų vilkai buvo medžiojami ištisus metus. Net vilkiukus traukė iš urvų. Buvo medžiojama eilinėse medžioklėse ir su vėliavėlėmis, ir tykant. Ir pilkiai neišnyko. Pagal kasmet daromas apskaitas jų Lietuvoje visada būdavo 200–300. Tačiau būtent minėtaisiais metais kažkieno valia įsikūrė asociacija „Baltijos vilkas“, kurios tikslas – stabdyti vilkų medžioklę teigiant, kad jie gali išnykti.
Ir padedant Aplinkos ministerijai stabdoma. Tais 2007-aisiais šalyje beleido patiesti 20 vilkų. Ir iš karto jų populiacija dvigubai padidėjo. Pasipylė ūkininkų skundai. Tada ėmė leisti per sezoną sumedžioti 40, paskui – jau 50, dar vėliau – 60, o šiemet prie to skaičiaus suplanuota pridėti 50 su sąlyga, kad įvykdžius nustatytą normą leis vilkus medžioti teritorijose, kuriose daroma didžiausia žala.
Bet, kaip sakoma, traukinys jau nuvažiavo. Vilkų Lietuvoje atsirado tiek, kad net žūsta keliuose po automobilių ratais. Jų gaujų mato miškininkai, medžiotojai, dažnai gamtoje būnantys žmonės. Pilkiai ateina į papildomo žvėrių maitinimo šėryklas ir juos užfiksuoja medžiotojų kameros. Mano fotografijos archyve daugybė tokių nuotraukų.
Žala ūkininkams daroma didžiulė. O kas pasakys, kiek kanopinių žvėrių vilkai sudrasko miškuose? Turbūt niekas neabejoja, kad medžioklė yra ūkis. Tai nemaži pinigai į valstybės biudžetą.
Nedaug apie tai suvokiančiam pasakysiu, kad veikia ginklų ir šaudmenų gamyklos, daroma medžioklei skirta apranga, atributika, įvairūs prietaisai, veikia šaudyklos. Tik vardyk ir vardyk. O juk tai ir darbo vietos! Apie tai „Plungės“ laikraštyje jau rašiau, bet, manau, galima ir pakartoti, nes tai rimtas reikalas.
Mano knygoje apie vilkus telšiškis Žvėrinčiaus įkūrėjas Petras Dabrišius tikina: „Tai, kas dabar gamtoje vyksta sumanius neapgalvotai padidinti vilkų gausą, yra tikra gamtos katastrofa. Tai toks atsargus žvėris, kad tik nedaugeliui nusišypso sėkmė jį sumedžioti, ir tai dažniausiai atsitiktinai. Aš visai nesuprantu, ko tuo siekiama, – juk bus sunaikinta ne viena žvėrių rūšis.“
