
Spalio 13 d. Žemaitijos nacionalinio parko direktorius ir kiti specialistai susiruošeme i Latvija susipažinti su likusiu kariniu paveldu. Mus domino buvusios požemines raketu bazes, tokios pat konstrukcijos, pastatytos pagal tipini projekta, kaip ir pas mus Plokštineje, netoli Plateliu ežero. Plokštineje esanti baze prieš 13 metu minimaliai sutvarkyta ir pritaikyta lankyti. Dabar ji – lankomiausias parko objektas (kasmet aplanko apie 14 tukstanciu žmoniu), pavadintas Militarizmo ekspozicija.
Tos salygos, kurios yra dabar Militarizmo ekspozicijoje, netenkina nei musu, nei turistu. Jau seniai parko darbuotoju galvose kirbejo ivairiausios mintys, kaip šia ekspozicija padaryti patrauklesne. Sukrutome ieškoti informacijos apie išlikusias tokias pat bazes Latvijoje. Vis vylemes, kad kaimynai latviai taip pat ruošiasi nors viena baze panaudoti turistu smalsumui patenkinti.
Taciau po ilgu paiešku interneto puslapiuose, kuriuose galima rasti daug idomiu nuotrauku iš daugelio raketu baziu, ir telefoniniu skambuciu i Latvijos turizmo informacijos centrus musu viltys pamatyti geriau už musu išlikusia baze bleso. Pasirodo, baze prie Elejos seniai vietiniu apardyta ir nenaudojama, o prie Misos esancia baze teko užvirinti, nes per daug „neaiškiu“ žmoniu ten pradejo lankytis.
Surade tikslias šiu objektu koordinates interneto puslapiuose ir naudodamiesi navigacine koordinaciu sistema, iš Plateliu pajudejome link Mažeikiu ir pro Akmene bei Naujaja Akmene atvažiavome i Žagare, Latvijos pasieni, kur isikures regioninis parkas. Užsukome pas kolegas. Pasidžiaugeme gražiai tvarkomu šimtameciu administracijos pastatu, jame kuriamu etnografiniu muziejeliu.
Sužinoje apie musu keliones tiksla, parko darbuotojai pasisiule parodyti prie Latvijos pasienio buvusia antžemine raketu baze. Apžiurejome tokius pat angarus, kaip ir pas mus buvusius Šateikiuose, kai kuriu sugriautu pastatu likucius, taciau savo didumu nustebino buves penkiu aukštu blokinis pastatas, kuriame gyveno kariškiai. Dabar vietoj langu žiojeja skyles, o pats namas stovi lyg vaiduoklis.
Pravažiavome Lietuvos siena ir po pusvalandžio keliones žiurime i navigacini prietaisa: pagal koordinates bandome atsekti prie Elejos miestelio buvusia raketu baze. Nedaug nusuke i šona, grižtame ir sukame kitu betonuotu keliuku per miška, kuris nuveda tiesiai prie buvusios bazes ir karinio miestelio pastatu. Centrinis iejimas i baze užverstas stambiais akmenimis, kad niekas nelandžiotu, taciau pagal suminta taka ir padaryta tarpa tarp akmenu matosi, kad ši vieta labai megstama. Pasieme prožektorius, lendame ir mes.
Pirmieji pamatyti vaizdai nuvilia: betonine grindu plokšte atkelta, žiojeja skyle, o ir kitur vien plikos sienos belike. Galine siena, kur stovejo dyzelinis variklis su generatoriumi, išversta, technikos ne ženklo nelike, o ir nemalonus aštrus kvapai vercia grižti atgal. Metalai prie šachtu taip pat nupjauti, o pacios šachtos apsemtos vandeniu. Užtat originaliu rusišku užrašu su instrukcijomis daug kur like, todel visus juos fotografuojame: gali praversti tvarkant musu baze.
Buvusio karinio miestelio pastatai beveik visi nuardyti, riogso tik nuolaužu kruvos. Išlikes didelis angaras raketu galvutems laikyti – toks pat, kaip ir pas mus. Pagal kai kuriu pastatu griuvesius dar bandome spelioti, koks pastatas kur buvo (juk statyta pagal tipini projekta), taciau nelabai pavyksta.
Toliau musu kelias veda link Bauskes, Iecavos, kur, pavažiavus i rytus, prie Misos stovejo dar viena tokia pat raketu baze.
Pakeliui i Bauske susigundome stabteleti prie XVIII a. pagal F. B. Rastrelli projekta statytos Rundales pilies, vienos iš gražiausiu Latvijoje. Einame apžiureti tik barokinio stiliaus sodo, kuris stebina savo didumu ir ivairumu bei precizišku išplanavimu. Pasigereje rožynu, kitais dekoratyviniais augalais, krumais ir medžiais, skubame i Misa. Pakeliui stabtelime prie sodybos paklausti. Latvis, nepatikliai pasižiurejes, rusiškai paaiškino, kad baze cia pat, bet nera ten ko žiureti, nes viskas užvirinta. Be to, ne vienas vaikas, cia belandžiodamas, žuvo.
Nuo pagrindinio kelio pavažiave gal puse kilometro, atsiduriame pelkeje pastatytoje raketu bazeje. Matosi, kad, statant šia baze, buvo iškasti melioraciniai grioviai. O ir dabar smelis aplink baze visur išraustas – matyt, su technika kasta aplinkui, ieškant vertingu metalu, kuriuos butu galima parduoti. Metaliniai dangciai virš šachtu kupolu užbetonuoti, kad nekiltu pagunda landžioti pro juos, taciau centrinis iejimas paliktas neužverstas.
Lendame pasižiureti. Vaizdas dar baisesnis negu anoje bazeje. Cia jau antrajame centrinio pastato aukšte, 8 metru gylyje, telkšo vanduo, o šachtos apsemtos vandeniu. Dyzelinis variklis su generatoriumi išvilkti, išvertus galine siena (panašu, kad ten galejo buti ir durys). Fotografuojame originalius rusiškus užrašus, džiaugiames pamate kokia originalia detale, kurios pas mus jau nebera.
Prie buvusio karinio miestelio nustebina išlikes buves sargybos postas ir patalpos sargybai, tik prie ju pristatytas garažas. Teritorija aptverta, matosi, kad gyvena žmones. Išlikusios kareivines, kiti pastatai. Dviejuose iš ju isikure žmones. Vieno bandome paklausti, kam priklauso ši teritorija. Latvis atsargiai, nepasitikedamas mumis, aiškina, kad dali pastatu ir žemes yra isigijes vienas žmogus iš Rygos, kuris nori parduoti šita žeme, o kas kiti šeimininkai, jis nežinas, nes esas tik sargas. Bandome paklausti, gal žino koki karininka ar pats cia yra tarnaves, taciau latvis i diskusijas nesileidžia, tik pasako, kad jis dar vaikas buves, kai ši baze veike, nors pagal jo amžiu nelabai tuo tikim.
Nustebina netoli kelio išlikes dar vienas pastatas, kuriame, matyti, buvo baseinas, o viena siena dekoruota plytelemis, kurios dabar nuluptos. Galima itarti, kad tas pastatas buvo skirtas karininkams.
Žvelgiant iš šalies i menkus buvusio didingo karinio paveldo likucius, apima keistas jausmas. Sunku patiketi, kad raketu bazes taip tankiai buvo išdestytos Pabaltijo šalyse ir tiek daug pinigu „sukišta“ i žeme – pasipuikuoti karine galybe. Ir del ko? Kad ne po dvidešimties ju egzistavimo metu visas tas „turtas“ butu išgrobstytas vietiniu ir kitu? To kariškiai turbut mažiausiai tikejosi ir lauke. Prabegs keliolika metu – ir gamta pasiglemš paskutinius baziu likucius. Istorijos apie bazes liks, taciau mes visi galesim gyventi daug ramiau. O turistai, atvyke pas mus, gales pamatyti ir sužinoti šaltojo karo istorija.
Aušra BRAZDEIKYTE
ŽNPD Kraštotvarkos ir informacijos
skyriaus vyresn. specialiste
Tokie senoviniai angarai buvo kažkada galimi panaudoti ir dabar, tik tiek, kad atsirado patogesnių alternatyvų, pagamintų iš tento. https://www.storex.lt/tentiniai-angarai-sandeliai/