Danutės tėvas Smetonos laikais buvo policininkas, tad, atėjus rusams, prasidėjo slapstymasis, gyvenamosios vietos keitimas. Tad Danutės vaikystė – gyvenimas be namų.
Danutė gimė Vilniuje. Auginta buvo visur, ilgiausiai – pas babąAsteikiuose, netoli Židikų. Labai mažai vaikystės džiaugsmų, artimųjų apkabinimų, su šeima praleistų švenčių mažeikiškė prisimena. Ir taip visą amžių: visur laikinai, visur nesaugu, vis tarp svetimų… Tokie D. Ruikaitės-Videikienės prisiminimai.
Į Krasnojarsko kraštą – penkerių metų
Gimiau 1943-iaisiais. Tėvas jau buvo išvežtas, gavome pranešimą, kad jis mirė 1947 metais. Penkerių metų buvau, kai mane ir 34 metų mamą išvežė. Tai įvyko 1949 metų kovą.
Sesers Aldonos nebuvo namuose, tie, kurie mūsų atėjo, sakė, kad atveš vėliau. Bet kas ten vaiko ieškos, taip ji ir liko Asteikių kaime kartu su baba. Baba gyveno biednai, neturėjo ko įdėti: nei žemės, nei dvaro. Sena, vargana lūšnelė.
Iki Lūšės vežė arkliais, po to – į traukinį. Nei dorai sėdėti, nei gulėti, nei savo reikalu nueiti… Prisimenu, buvom plonai apsirengusios, tad visą laiką buvo šalta. Išlaipino mus Bogotolo traukinių stotyje Krasnojarsko krašte. Toliau vežė mašinom, arkliais, net jaučiais. Keliai buvo baisūs.
Miegojome miškuose, nežinau, ką valgėme. Baisiai bijojau, kad neprapultų mama. Atvežė į Baravoj kolūkį. Išskirstė – apgyvendino pas žmones. Prisimenu, kad mudvi su mama pakliuvome pas tokius Romanovus.
Sunkus darbas, liūdnas gyvenimas
Mama kiaurą dieną kolūkyje: rovė kelmus, pjovė ir pjaustė medžius, o aš viena su šeimininkų vaikais namuose. Visaip jie mane skriaudė ir mušė, o aš rusiškai nesupratau nė žodžio. Atėjo laikas eiti į mokyklą, tai pirmoje klasėje dvejus metus sėdėjau, nes vis neišmokau rusiškai kalbėti.
Lietuvių šeimos, kur kartu su vyrais buvo išvežtos, greitai pragyveno, net namus pasistatė. O mudvi su mama laimės neturėjom…
Neapsikentusi pas rusus mama išėjo gyventi pas tremtinį Šimkų su sūnumis. Mama dar jauna, graži, Šimkaus sūnūs irgi jau suaugę… Mama ėmė lauktis. Nuo sunkių darbų jos niekas neatleido. Iki pat gimdymo dienos ji dirbo kaip arklys – prie miško valymo darbų. Vaikelis gimė gyvas, bet išgyveno tik savaitę…
Nesusiklostė mamos gyvenimas pas Šimkus. Ji vis rašė laiškus, prašydama išleisti iš tremties, nes buvo nekaltai išvežta. Matyt, dėl vyro, Smetonos laikų policininko.
Gimtinėje – ne pyragai
Mus išleido 1957-ųjų rugsėjį. Grįžom dviese su mama. Važiavome jau ne gyvuliniame vagone, bet vargingai ir ilgai, su persėdimu Maskvoje, per Latviją. Nuvažiavome pas mamos mamą į Asteikių kaimą. Ten per žiemą ir išbuvome.
Prisiregistruoti ir įsidarbinti mamai neleido. Tada išvažiavome į Latviją ganyti karvių. Kartu ganėme, pamenu, šimtą karvių. Už tai gaudavome pavalgyti, kažkiek algos ir turėjome kur gyventi. Ten mama susipažino su Petru Baranausku. Ištekėjo už jo. Vyriškis buvo išgeriantis, prie darbo nelinkęs, piktas, bambeklis. Mama darbus glėbiais grobė, kiek išgalėdama stengėsi prasigyventi.
Bandžiau gyventi savarankiškai, pradėjau dirbti pas malūnininką. Per nesusipratimą turėjau iš ten išeiti. Vėl grįžau pas mamą, o ten – daržų normos, nenudirbami darbai prie namų!
Neištvėrusi 1962 metais parėjau gyventi pas dėdę į Mažeikius. Ėjau tarnauti pas žmones, net į Klaipėdą buvau išvažiavusi tarnauti. Mama vėl kvietė prie daržų normų, vėl Mažeikiai… Pavargau tarnauti, nes tarnaitei niekas skalbimo mašinos nepirko, jokių patogumų nesistorojo įtaisyti. Juk tam ir samdo žmogų, kad jis visus darbus nudirbtų! O aš ne ką ir mokėjau iš buities darbų. Juk jokio pavyzdžio iš mamos nebuvau mačiusi. Neturėjo mano mama laiko virtuvėje sukiotis nei Sibire, nei vėliau. Vis prie sunkių, vyriškų darbų.
Įsidarbinau Mažeikių grūdų punkte sezonine darbininke. Maišų tampymas, nešimas ir kilnojimas. Sezonui pasibaigus, nuėjau į valgyklą – paskyrė prie pagalbinių darbų. Čia jau lengviau, bet po 11 mėnesių valgyklą uždarė. Nuo 1964 metų išėjau dirbti į Mažeikių autotransporto įmonę. Iš pradžių dirbau konduktore, vėliau perėjau į buhalteriją. Tremtinės biografija jau nebekliudė nei įsidarbinant, nei dirbant. ATĮ išdirbau 37 metus.
Taip trumpai dainavau…
1968 metais ištekėjau. Deja, man buvo lemta mamos dalia, vyras buvo visomis prasmėmis netikęs. Viena laimė, kad susilaukiau dviejų dukrų. Simona gyvena Vilniuje, Loreta – Mažeikiuose. Turiu keturis anūkus. Vyriausiam Justinui – jau 18 metų.
Mano mama turėjo gerą balsą ir muzikinę klausą, tik sunkiai gyvenant nebuvo kada dainuoti. Prisimenu, Sibire ji visada eidavo į laidotuves maldų melsti ir giesmių giedoti. Aš paveldėjau iš mamos gebėjimą dainuoti. Dar su vyru gyvendama, nors jis labai dėl to barėsi, pradėjau lankyti Autobusų parko moterų ansamblį. Po to nuėjau į tremtinių chorą. Deja, pasiligojau ir po klubo operacijos nebegalėjau grįžti į chorą, nes vadovei atrodė, kad būsiu našta. Labai dėl to liūdėjau…
Dar apie mamos dalią noriu papasakoti. Kai mirė jos vyras, ji dar porą metų bandė viena Latvijoje gyventi. Po to grįžo į Lietuvą, Židikuose buvo gavusi menką trobelę. Vėliau – tai pas mane, tai pas mano seserį Aldoną pagyvendavo. Palaidojome ją Ukrinuose, kur jau buvo palaidotas jos antrasis vyras.
Ir apie seserį Aldoną, kuri išvengė tremties, reikia pasakyti. Nelengva buvo ir jos dalia. Kol mes buvom tremtyje, ji gyveno pas babą. Kai ištekėjo, su vyru persikėlė į Latviją. Po to, norėdami užsidirbti pinigų, palikę vaikus pas vyro tėvus, pas babą, abu išvažiavo į Vorkutą. Po kelerių metų grįžo į Mažeikius, įsidarbino Kompresorių gamykloje.
Toks tas mano gyvenimas. Iki tremties iš viso neturiu vaikystės prisiminimų. Po to – noras visiems įtikti, nesimaišyti po kojų, nelįsti į akis, viską ištverti.
Nebuvo laiko gerumui, nebuvo laiko mokslui. Aš taip trumpai dainavau.
Nuotraukos iš Danutės RUIKAITĖS- VIDEIKIENĖS asmeninio archyvo
