Prasidėjus naujiems metams prie Plungės „Saulės“ gimnazijos vairo stojo kitas vadovas: darbą pradėjo konkursą šioms pareigoms eiti laimėjusi Dalia Uščinienė. Ji pakeitė ilgametį švietimo įstaigos direktorių Algimantą Budrį. Naujas vadovas – naujas etapas mokyklos gyvenime. Kas keisis gimnazijoje, o gal priešingai – viskas liks kaip buvę, kaip sekasi apsiprasti su naujomis pareigomis – suskubome pakalbinti direktorę D. Uščinienę.
– Sveikiname pradėjus darbą „Saulės“ gimnazijoje. Kaip jaučiatės naujoje vietoje? Kaip praėjo pirmosios dienos šioje mokykloje?
– Pirmosios dienos buvo sumišimo ir džiaugsmo, nes turiu gražių prisiminimų iš tos mokyklos. Bet taip pat netrūko jaudulio ir nerimo, baimės, ar viskas pavyks, kas suplanuota, kokią aš turiu mokymo įstaigos viziją.
Vis dėlto pradėjus dirbti gimnazijoje pirmiausia aplankė nostalgija, nes aš pati 1986 metais baigiau šią mokyklą. Mano auklėtojas buvo tuo metu vienas geriausių chemijos mokytojų Antanas Lapukas. Matematikos mokė Elvyra Klovienė, kurią, beje, buvo malonu sutikti ir šiandien mokykloje. Tie patys koridoriai, tas sugrįžimas – toks deja vu jausmas aplankė. Geras ir šiltas jausmas iš tikrųjų.
Aišku, buvo nervų pirmą dieną labiausiai dėl to, kaip sutiks kolektyvas, kaip pažiūrės, nes juk ateina naujas žmogus, nematytas. Pirmas išėjimas prieš kolektyvą, prieš žmones, kurie į tave žiūri, iš tavęs tikisi atsakymų, kaip bus toliau dirbama. Tas momentas, manau, pats svarbiausias, kai žmonėms turi pasakyti, kodėl tu čia esi, su kuo čia atėjai, kokia tavo pozicija ir pan.
Prieš tai bendrauti su gimnazijos kolektyvu neteko, nes buvau savo ankstesnėje darbovietėje. Čia buvo direktorius, manyčiau, neetiška būtų buvę lįsti anksčiau laiko.
– Kaip kolektyvas Jus priėmė, koks pirmas įspūdis?
– Pirmas įspūdis iš tikrųjų buvo geras ir šiltas, nes pirmi sutikti žmonės pasisveikino su šypsena. Džiaugiausi sutikusi pažįstamų veidų, kolegų, kuriuos žinojau iš anksčiau, kadangi pačiai teko dirbti geografijos mokytoja. Žvilgsniai, šypsenos nuramino ir nuteikė geranoriškai. Matėsi, kad nusiteikę ne priešiškai, o draugiškai. Tai iškart nuėmė nerimą ir stresą. Manyčiau, kad darbo santykiai turėtų būti šilti ir draugiški.
– Gal galite pasidalyti mintimis, kas Jus paskatino siekti „Saulės“ gimnazijos direktoriaus pozicijos?
– Ir pirmą darbo dieną kolektyvui sakiau, kodėl aš esu čia. Pirmiausia todėl, kad, kaip minėjau, šiai mokyklai jaučiu didelius sentimentus. Iš čia aš kaip mokinė išsinešiau labai daug teigiamų dalykų, nuostatų kaip jaunas žmogus, puikų pasirengimą. Man visada buvo įdomu, kaip ir kuo gyvena „Saulės“ gimnazija. Ši mokykla visada turėjo kokybės ženklą, nes niekada mokiniui nebuvo gėda pasakyti, kur mokėsi, kokie mokytojai tave mokė. Todėl malonu čia sugrįžti kaip direktorei.
– Įdomu tai, kad nuo 1961-ųjų metų „Saulės“ gimnazijai vadovavo tik vyrai. Jūs tarsi žymite naują etapą mokyklos istorijoje.
– Manau, nėra esminio skirtumo, vyras ar moteris vadovauja. Labiau viską lemia asmeninės žmogaus savybės, kompetencija, o tai, kad esu moteris, neturėtų daryti įtakos paties darbo specifikai. Kaip vadovo patirties turiu: pusantrų metų direktore dirbau Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinėje mokykloje, iki tol buvo dveji metai laikino vadovo darbo. Tikiu, kad mano gebėjimų ir kompetencijų užteks padėti kolektyvui siekti tikslų ir vizijos, kurią matau gimnazijos ateityje.
– Tai kokie tie tikslai ir vizija?
– Tikrai tikiu „Saulės“ gimnazijos ateitimi. Galvoju, kad mes turime tapti pasiekimų lyderiais, metodinės veiklos lyderiais rajone. Mes turime būti tie, kurie vestų kitas mokyklas į priekį. Mano tokia vizija ir labai norėčiau, kad taip ir būtų, ir mes būtume tie, kurie ne tik eina priekyje, bet ir dalijasi, kviečia pas save kitus.
Matau didelį gimnazijos potencialą dar ir todėl, kad čia dirba geri specialistai. Juk gimnazijoje ir turėtų dirbti patys geriausi mokytojai. Mūsų pedagogai gali padaryti daug dėl vaikų, dėl rajono ir pasiekimais, ir veikla. Tikiu šiuo kolektyvu.
– Tęsite buvusio direktoriaus darbus ar savo kryptį kursite?
– Pasakysiu taip: aš neatėjau daryti revoliucijos, aš atėjau daryti evoliucijos. Iš tikrųjų tai, kas buvo daroma gimnazijoje, tęsime ir stiprinsime, bet, manau, atsiras ir naujų veiklos sričių, nes juk tokie laikai yra – keičiasi ugdymo turinys, strategijos, pats požiūris į švietimą.
– Kaip manote, ar nebus sunku dirbti pakeitus ilgametį vadovą? Juk turbūt kolektyvui reikės laiko susigyventi su pokyčiais?
– Kolektyvo pagarbą, manau, vadovas užsitarnauja savo darbu. Svarbus ir vadovo požiūris į kolektyvą. Manau, kad vadovas nėra tas, kuris diktuotų, ką daryti, vadovas yra tas, kuris turi parodyti žmonėms kryptį ir padėti ta kryptimi eiti. Mano tokia nuostata, kad kolektyvas, kad mokykla pirmiausia yra „mes“, o ne „aš“, kad yra ne vadovas, o komanda. O kad vadovas taptų komandos nariu, jis, kaip sakiau, turi užsitarnauti pagarbą.
Adaptacijos laikotarpis, manau, bus ir man, ir kolektyvui, mokiniams – turėsime vieni kitus pažinti. Mano užduotis šiuo metu yra būtent pažinti kolektyvą, susipažinti su jų susitarimais, susipažinti detaliai su veikla, gimnazijos rodikliais ir jau po to su kolektyvu apsitarti, kokioje situacijoje mes esame ir kur keliaujame, kaip sparčiai mes keliausime.
– Neretai įvairiose diskusijose švietimo ir ugdymo klausimais paliečiama tema dėl mokinio balo kartelės norint tęsti mokslus gimnazijoje. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu, ar reikalinga nustatyti pažangumo balą?
– Mano požiūris toks, kad vaikų, kurie apsisprendžia mokytis gimnazijoje, pažangumo vidurkis iš tikrųjų turėtų būti atitinkamas, kad jie ateitų pasiruošę toliau tęsti mokslą gimnazinėse klasėse, kad būtų motyvuoti. Manau, gimnazija turėtų būti ta ugdymo įstaiga, kuri ruošia abiturientus kolegijoms, universitetams, o tiems vaikams, kurie nesieja, galbūt tuo metu nemato savo ateities aukštosiose mokyklose, galbūt reikėtų pagalvoti apie profesijos įsigijimą. Aš nesakau, kad tie vaikai yra nurašomi, nes labai daug vaikų tik vėliau susivokia, ko jie nori gyvenime. Bet tuo metu, jeigu jie visiškai neturi motyvacijos mokytis, jiems yra sunku, tai tie keleri metai gimnazijoje jiems yra kančia. Nereikėtų vaiko kankinti tik todėl, kad jis turi būtinai baigti gimnaziją, įgyti čia vidurinį išsilavinimą.
Galbūt mums pirmiausia reiktų keisti požiūrį tiek tėvų, tiek vaikų, kas yra profesinis ugdymas, nes įgydamas profesiją tu puikiausiai gali baigti ir vidurinę mokyklą, bet jau turėdamas specialybę ir jau projektuodamas savo karjeros ateitį, o po to įgyti ir aukštesnį išsilavinimą. Manyčiau, kad daugeliui vaikų tai būtų gerokai laimingesnis kelias į ateitį negu sėdėti gimnazijoje ir kankintis dėl dalykų, kurie galbūt visai jiems nesiseka ir jie nemato, kur pritaikys tas žinias, ir prarasti tuos dvejus metus ir išeiti nelaimingiems.
Čia sisteminis ilgas darbas, ir tai tikrai neįvyks per metus ar dvejus, nes pasąmonėje irgi mes turime suformuoti visiškai kitokį požiūrį į profesijas, į amatą. Žinau daugybę pavyzdžių, kai žmonės, baigę universitetus, kolegijas, eina mokytis amato ir jie būna daug kartų laimingesni negu baigę universitetą ir turėdami diplomą.
Aš suprantu, kad toks mano pasakymas gali būti ir nesuprastas, bet manau, kad gimnazija nėra laiminga vien didžiuodamasi mokinių skaičiumi. Mes turėtume žiūrėti, ar tikrai tie vaikai laimingi, ar tikrai atėjo čia žinodami, ko jie nori. Manyčiau, kad balų vidurkis norint mokytis gimnazijoje turėtų būti minimum 6, bet, galvojant apie ateitį, ir tai būtų per mažai, ypač kalbant apie trečią, ketvirtą gimnazinę klasę.
– Jei galima, pakalbėkime apie asmeninį Jūsų gyvenimą.
– Gyvenu Gintališkėje. Ten gimiau ir užaugau, iš ten važinėjausi mokytis į tuometinę 3-iąją vidurinę mokyklą, lankiau sustiprintą matematikos klasę. Mokyklą baigiau sidabro medaliu. Paskui studijavau ekonomiką Vilniaus universitete. Septynerius metus dirbau Klaipėdos prekybos valdyboje. Vėliau – mokslai Šiaulių universitete. Pasirinkau edukologijos studijas ir įgijau pradinių klasių mokytojo specialybę, po keleto metų ir socialinių mokslų bakalauro darbą apsigyniau – tapau gamtos ir geografijos mokytoja. Nors būdama moksleivė visada sakiau, kad niekada nebūsiu mokytoja, tačiau, pasirodo, tiesa, kad niekada negalima sakyti „niekada“. Man patinka dirbti mokytoja, myliu vaikus, o ir gyvenime sutikti mano mokytojai, matyt, paliko pavyzdį, kuris paskatino žengti šiuo keliu.
Su vyru užauginome du vaikus – sūnų ir dukrą, kuriems dabar 29 ir 30 metų. Jie gyvena Kaune ir Vilniuje. Man pačiai niekada nebuvo poreikio išvykti gyventi į didesnį miestą. Niekada nejaučiau, kad man trūktų veiklos, kad būčiau užsidariusi savo kaime. Turime susikūrę savo erdvę, kiemą, namus, sodą. Su vyru jau 15 metų lankome Platelių etnografinį ansamblį, dėl to vyksta įdomus gyvenimas: kassavaitinės repeticijos, išvykos, koncertai, vakaronės, o dar renginių vedimas. Mėgstame teatrą. Laisvalaikį organizuojame pagal savo poreikius.
– Ko sau palinkėtumėte naujame darbe?
– Palinkėčiau kantrybės. Nes paprastai labai viską norisi daryti greitai ir rezultatą pasiekti iš karto, bet juk taip nebūna, reikia laiko. Palinkėčiau ir niekada nepamiršti išklausyti žmonių, kad visada užtektų laiko kiekvienam kolektyvo nariui, mokiniui, tėvui ne tik išklausyti, bet ir išgirsti, nes mes visada klausome, bet ne visada išgirstame.
– Dėkoju už pokalbį.
Ateina tokie laikai kai bus sakoma kad niekada vadovo nebuvo gejaus, lezbietes, transgenderio.Eurosajuzas su Amerika jus privers idarbinti tuos iskrypelius.