Plungės miesto šventės metu tradiciškai už nuopelnus Plungei suteikiamas Garbės piliečio vardas. Šiais metais, kaip ir praėjusiais, apdovanoti du asmenys. Vienas iš jų – ilgametis Plungės rajono futbolo rinktinės treneris, buvęs Plungės sporto mokyklos direktorius, kūno kultūros mokytojas Antanas Jadziauskas. Nutilus miesto šventės šurmuliui, kalbinome poną Antaną.
Sportas – nuo mažų dienų
Kaip pasakojo Garbės pilietis, jis gimė ir užaugo Plungėje. Visą laiką Antaną traukė sportas, tad, dar besimokydamas mokykloje, pradėjo juo domėtis. „Visa klasė buvome sportininkai“, – prisiminė A. Jadziauskas. O išbandė ponas Antanas daug ką: ir bėgiojo, ir tinklinį žaidė, ir į krepšį pamėtydavo. Tačiau labiausiai patiko futbolas. Paklaustas, kodėl būtent ši sporto šaka, A. Jadziauskas sakė, ko gero dėlto, jog tai buvo antroji religija Plungėje. „Tais laikais Plungėje daugiausiai ir žaidė futbolą“, – savo prisiminimais dalijosi pašnekovas. Tad visai nenuostabu, kad, baigęs gimnaziją, jis pasirinko studijas Lietuvos kūno kultūros akademijoje (buvęs Kūno kultūros institutas). Studijuodamas žaidė tinklinį, krepšinį, futbolą. Kaip prisiminė A. Jadziauskas, anuomet sportavo garsiojoje „Inkaro“ komandoje. Kai, baigęs studijas, sportininkas ruošėsi grįžti į gimtinę, pasak pono Antano, jo nenorėjo išleisti. Tačiau, apsvarstęs visas pasekmes dėl galimų traumų, A. Jadziauskas atsisakė profesionalaus sportininko karjeros ir parvyko į gimtąją Žemaitiją.
Gimtinėje Antanas susipažino su savo būsima žmona Danute, vedė, užaugino sūnų ir dukrą. Kaip pasakojo ponas Antanas, visa šeima sportavo. Žmona žaidė tinklinį, dukra užsiiminėjo lengvąja atletika, tik vėliau pasirinko medicinos studijas. O sūnus, kaip juokavo pašnekovas, niekaip negalėjo apsispręsti, kokią sporto šaką pasirinkti, tad išbandė beveik visas, kol galiausiai apsistojo ties tinkliniu. Anūkas žaidė regbį.
Pedagogas, treneris
Nors po studijų A. Jadziauskas ir gavo paskyrimą dirbti į Alsėdžių mokyklą, bet, kaip pasakojo pats Antanas, ten dirbti neteko nė vienos dienos, mat Plungės vidurinės mokyklos (dabartinė Akademiko Adolfo Jucio pagrindinė) direktorius pakvietė mokyti vaikus karinio parengimo. Taip ir prasidėjo A. Jadziausko mokytojavimas. Įvairiose Plungės mokyklose karinio parengimo ir kūno kultūros ponas Antanas vaikus mokė net 47 metus.
A. Jadziauskas buvo ir vienas iš Plungės sporto mokyklos įkūrėjų bei pirmasis jos direktorius, vadovavęs aštuonerius metus. Paprašytas prisiminti, kaip kilo idėja Plungėje kurti sporto mokyklą, treneris sakė, kad viskas prasidėjo, kai jam pasiūlė tapti vyr. treneriu Telšių sporto mokykloje. Padirbėjęs Telšiuose, po truputį įtikino Plungės valdžią čia pat, vietoje, steigti sporto mokyklą. Tada joje buvo tik trys sporto šakos: krepšinis, futbolas ir šachmatai.
Tačiau vien pedagogine veikla vyras neapsiribojo. 1953-1954 m. jis buvo Plungės „Spartako“, o 1955-1960 m. „Linų audinių“ futbolo komandų vartininku. 1955-1974 m. – futbolo komandos „Linų audiniai“ vyr. treneriu. Jo vadovaujama komanda 1956 m. tapo Lietuvos čempione. Iki šiol nė vienai Plungės futbolo komandai šito pakartoti nepavyko. Tad nejučia pokalbis ir pakrypo apie tuos čempionų laikus.
Plungiškių nelaikė rimtais varžovais
Kaip prisiminė ponas Antanas, jo treniruojama komanda anuomet buvo pačiame jėgų žydėjime, o kitos komandos plungiškių net nelaikė rimtais varžovais. „Bet kai būdavo varžybos, Plungė ištuštėdavo, nes visi sėdėdavo stadione. O pinigai už bilietus vos tilpdavo lagamine“, – dalijosi prisiminimais čempionų treneris.
Pradėjus treniruoti komandą, anot A. Jadziausko, iki čempionų titulo prireikė vos dvejų metų. Tačiau, pasak pono Antano, būta ir skaudžių akimirkų. Treneris pasakojo, kad, tapusi čempione po dvejų metų, komanda vėl turėjo galimybę apginti šį vardą, bet… Ko gero, fortūna pasišaipė. „Žaidėme Plungėje su bene silpniausia komanda „Lima“. Be to, šiems važiuojant į varžybas Milašaičiuose sugedo autobusas, atėjo pėsti, atsigulę po medžiais šiek tiek pailsėjo ir stojo žaisti. Tada galvojome, kad be vargo laimėsime, blogiausiu atveju reikėjo iškovoti tik lygiąsias. Ir še tau – pralaimėjome 4:2“, – su nuoskauda prisiminė A. Jadziauskas.
Po to, anot Garbės piliečio, komanda palūžo morališkai ir jos „pakelti“ jam jau nebepavyko. „Fiziškai vyrai buvo pasiruošę, bet morališkai pasidavė. Tada pralaimėjo ne komanda, o aš, nes nesugebėjau jų įkvėpti, įtikinti, kad pergalė būtinai reikalinga“, – kaltino save treneris. Tiesa, po lemiamo pralaimėjimo komanda dar keletą metų laikėsi dešimtuke, tačiau, pradėjus keistis žaidėjams, tokios pajėgios komandos, kaip čempionai, A. Jadziauskui nebesisekė surinkti.
Smagiausi prisiminimai – iš kelionių į varžybas
Paprašėme pašnekovą prisiminti ir smagių akimirkų iš tų laikų. Vyras nusišypsojo ir tarė, kad įsimintiniausias ir vis prieš akis iškylantis vaizdas – komandos kelionės į Vilnių ar Kauną. „Sulipdavome į bortinę mašiną, jei rasdavome pakelėje šieno, truputį nugvelbdavome, kad jo pasikloję galėtume pagulėti, nes važiuoti tekdavo 7-8 valandas. Mašina taip dūmydavo, kad vos tik įvažiavus į didmiestį, sulaukdavome policijos (tada milicijos) dėmesio“, – su šypsena veide pasakojo A. Jadziauskas.
Šypsodamasis vyras prisiminė ir įvykį, nulėmusį tai, kad jis liko Plungėje. Kaip sakė A. Jadziauskas, iš Vilniaus buvo gautas raštas, kviečiantis jį dirbti ministerijoje. Nors, kaip sakė treneris, pasiūlymo ir taip būtų nepriėmęs, bet už jį nusprendė sirgaliai. Pastarieji, sužinoję apie raštą, rado būdų jį paslėpti. Nors, kaip sakė A. Jadziauskas, tikėtina, kad ir tuometinė rajono valdžia prie rašto dingimo šiek tiek prisidėjo. Antano prisiminimuose išlikęs ir tada klestėjęs ypatingai dažnas teisėjų papirkinėjimas.
Futbolas iki šiol arčiausiai „dūšios“
Domėjomės, ar treneris vis dar lankosi varžybose, o gal stebi jas per televiziją? „Kadangi kojų guoliai subyrėję, į varžybas nebevaikštau, o per televiziją visada žiūriu“, – patikino mus ponas Antanas. Paklaustas, ko reikia, norint tapti geru futbolininku, A. Jadziauskas sakė, jog dažniausiai tokiais gimstama. „Bet tie iš prigimties dažniausiai būna sunkaus būdo“, – juokėsi pašnekovas.
Besikalbant akimirksniu pralėkė valanda. Atrodo, su šiuo žmogumi galima kalbėtis valandų valandas ir neatsibostų. Tad atsisveikinant – paskutinis klausimas apie Garbės piliečio nominaciją. „Visiškai nesitikėjau. Juk tai seni įvykiai, bet vis tiek malonu. Be to, turėjau progą po keleto metų parke apsilankyti“, – vis šmaikštavo treneris. Žinoma, ponas Antanas sakė nesitikėjęs tokio gausaus būrio sveikintojų ir apgailestavo, kad negalėjo tinkamai jiems padėkoti.
„Turi dar ateiti karta, kuri Plungės futbolininkus vėl išves į čempionus“, –
atsisveikindamas tvirtai tarė Plungės garbės pilietis.
