Prašė į „Plungės“ laikraščio redakciją užsukusi Babrungo kaimo gyventoja. Moteris pasakojo nebegalinti žiūrėti į kenčiantį kaimynų šunį, kuris paliktas vienas, nežinia, kada paskutinįjį kartą šertas, vos ant kojų bepastovintis ir visą naktį gailiai kaukęs.
Kaip pasakojo Babrungo kaime gyvenanti moteris, šeima, likimo valiai palikusi šunį, kaimynystėje turi socialinį būstą – pusę gyvenamojo namo. Iš pradžių jame glaudėsi visa daugiavaikė šeima, o pastaruoju metu būstas esąs tuščias: mama išvykusi užsienin, o vaikai, sulaukę pilnametystės, visi kas sau išsilakstę. Taigi iš gausios šeimynos Babrungo kaime beliko tik… voljere uždarytas haskių veislės (ar bent jau panašus į tokį) šuo.
Babrungiškės teigimu, užsienin išvykusios kaimynės vaikai retkarčiais užsuka – pažiūrėti, ar namai neapvogti, pašerti šuns, kartais esą su draugais susirenka pasilinksminti, bet nuolat socialiniame būste neva niekas nebegyvena.
Moters teigimu, pastaruoju metu jai labai neramu dėl vieno palikto šuns. Jis esąs sulysęs, paliegęs, gal net pasiligojęs. Kadangi dažnai būna alkanas, esąs labai piktas, visus puolantis, na, o paskutiniąją naktį ištisai kaukęs. „Nežinau, kur kreiptis, bet tą šunį reikia gelbėti. Jį reikia ir pašerti, manau, ir veterinaro pagalba jam reikalinga. Darykim ką nors, gelbėkim tą vargšą haskį, jei ne, jis netrukus gaus galą“, – kalbėjo moteris.
Kaip pasakojo babrungiškė, kol buvo mažas, kaimynai šuniuką kambaryje laikė ir labai mylėjo. Kai užaugo, esą išvesdavę laukan ir pririšdavę prie medžio. Šuo buvęs stiprus ir piktas, tad neretai nusitraukdavęs. Sykį babrungiškės anūkui buvo įkandęs, o ne taip seniai – ir jai pačiai skaudžiai grybštelėjo. „Taigi mes to šuns ir bijome, ir gaila jo. Jau įpratome, prieš išeidami į lauką, pasižiūrėti, ar haskis nelaksto kur palaidas“, – sakė moteris.
Nuvykę į Babrungo kaimą, išvydome kiek kitokį vaizdą nei pasakojo babrungiškė. Susitraukęs, visas drebantis šuo tupėjo voljero kampe ir net nereagavo, kad prie jo artinasi svetimi žmonės. Keliskart pašauktas vardu, jis vargais negalais atsistojo ir svyruodamas žengė kelis žingsnelius. Gyvūnas nei lojo, nei puolė. Vaizdas buvo liūdnas… Mus pakvietusi moteris stebėjosi tokia šuns būkle ir elgesiu. „Maniau, mes net arti voljero neprieisime, o jis vos ant kojų bepastovi, net pykti sveikatos nebeturi“, – kalbėjo babrungiškė.
Matydami, kad haskiui išties reikalinga pagalba ir nežinodami, kaip surasti neaišku kur esančius jo šeimininkus, kreipėmės į Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Dainą Martišienę. Pasakiusi, kad Savivaldybė nebesamdo įmonės, kuri rūpintųsi beglobiais gyvūnais, pavaduotoja rekomendavo kreiptis į Babrungo seniūnę Rūtą Jonušienę. D. Martišienės teigimu, seniūnai privalo į tokius signalus reaguoti, be to, ji ir pati žadėjo šį reikalą „pajudinti“.
Ir iš tiesų, po valandėlės problema jau „judėjo“ teigiama linkme. Į Babrungo kaimą atvyko ir seniūnė R. Jonušienė, ir apylinkės inspektorius Dalius Pečiulis. Iškviestas ir haskio šeimininkas – aštuoniolikmetis jaunuolis, jauniausiasis šeimos sūnus, kuriam pavesta augintinį prižiūrėti. Anot seniūnės, atvykus į vietą, išties atrodė, kad šuo – vos gyvas: visas drebantis, svirduliuojantis, menkai bepastovintis. Tačiau, pamatęs šeimininką, haskis esą išsyk atkutęs – pradėjęs loti, šokinėti, o atidarius voljerą, net pasprukęs.
„Jaunuolis tikino, kad šunį prižiūri, kasdien atvažiuoja jo pašerti. Tiesa, kai paprašėme parodyti, kur laiko augintinio pašarą, jis parodyti neturėjo ko – namuose buvo tik tuščių ėdalo maišų ir skardinių. Vaikinas įtikinėjo vakar buvęs sodyboje, šėręs šunį, o dabar turinti atvažiuoti sesuo ir atvežti maisto“, – pasakojo seniūnė.
Anot R. Jonušienės, jaunuolio klausta, ar tas šuo jam reikalingas, siūlyta jį kam nors padovanoti ar atiduoti į kokią prieglaudą. Vaikinas atsakęs, kad augintinio niekam neatiduosiąs, pats jį prižiūrėsiąs. Seniūnės teigimu, dėl to šuns problemų kyla jau ne pirmąjį kartą. Ir dėl to, kad kaimynę bei jos anūką apkandžiojo, ir dėl netinkamo jo laikymo. Beje, šįkart haskio šeimininkui vėl surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, jam bus paskirta nuobauda. Be to, policijos pareigūnas jaunuolį perspėjo, kad tai būsianti paskutinė galimybė pasitaisyti – dar vienas skundas ir augintinis bus konfiskuotas, be to, už žiaurų elgesį su gyvūnais galima užsitraukti ir baudžiamąją atsakomybę.
Seniūnės teigimu, jaunuolis pažadėjęs, kad daugiau tai nesikartosią, ir likęs laukti sesers, atvešiančios ėdalo augintiniui. Belieka tikėtis, kad po žurnalistų, seniūnės ir pareigūnų vizito haskio gyvenimas bus bent jau sotesnis.
Beje, bendraujant su seniūne, kilo ir dar vienas klausimas – ar šeimai, kurios visi nariai išsibėgioję, reikalingas socialinis būstas. Juolab kad nuvažiavę radome ne tik be priežiūros paliktą šunį, bet ir atlapotas namo duris, apardytą ūkinį pastatą, krūvas šiukšlių. R. Jonušienės teigimu, šios šeimos mama jau senokai gyvena užsienyje ir tik retkarčiais grįžta į Lietuvą. Jauniausiojo sūnaus, kol šis neturėjo 18 metų, globą ji buvo pavedusi vyresniam sūnui. Kol namuose buvo nepilnametis, klausimų dėl socialinio būsto seniūnijai nekilo – jis šeimai priklausė pagal įstatymą. O dabar, kai visi suaugę ir išsilakstę, jau yra galimybė pasiūlyti šeimai nutraukti būsto nuomos sutartį. Ar jie sutiks – jau kitas klausimas. Juolab kad registruotųjų tame name – ne vienas ir ne du, o visa daugiavaikė šeima.
