Kovo 11-osios šv. Mišių, per kurias tveriškiai meldėsi už Lietuvos nepriklausomybę, gražiu akcentu tapo daug metų išsaugotos trispalvės pašventinimas. Didelė tikimybė, kad kažkieno taip gerbtas laisvą mūsų šalį simbolizuojantis audeklas jau buvo pašventintas, todėl šlakstydamas švęstu vandeniu Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas dr. Saulius Stumbra sakė „atšventinąs“ vėliavą.
Padėkos žodžių sulaukė trispalvę radusi Žeberių kaimo gyventoja Zita Stankienė.
Kaip pasakojo moteris, vėliavą ji aptiko 2013 metais tarp skiedrų, ardomų nuo jos gyvenamojo namo stogo, ir iš karto pradėjo domėtis, kas galėjo paslėpti šią pusiau rankomis siūtą trispalvę.
„Kažkam ji buvo labai brangi. Matyt, tas žmogus, kuris ją paslėpė, turėjo viltį, kad Lietuva vėl bus laisva. Deja, man nepavyko išsiaiškinti, kieno dėka šis simbolinis audeklas, tegul nuo laiko patrūnijęs ir daug išgyvenęs, sulaukė mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio. Name, be buto, kuriame kažkada gyveno mano vyro seneliai Julijonas ir Julijona Kulikauskai, buvo dar vienas butas, kurio gyventojai gana dažnai keisdavosi. Todėl labai sunku spėti, kas galėjo tiek metų slėpti trispalvę. Nei mano vyras, nei jo giminės, su kuriais kalbėjau apie vėliavą, sakė nepastebėję, kad senoliai būtų buvę itin dideli Lietuvos patriotai arba bent niekada neišsidavė tokie esantys. Senelis mirė 1991 metų pradžioje, kai valstybės laisvė ir nepriklausomybė buvo aktualiausios temos. Manome, jeigu jis būtų slėpęs vėliavą, tai būtų prasitaręs. Nors ką žinosi… Juk Julijona Kulikauskienė gimusi buvo 1915 m. vasario 16 d.
Svarstėme ir kitą versiją: namą kolūkis statė 1957 metais. Jam buvo naudojami rąstai iš nuardyto pastato Dalgų kaime. Galbūt jo ankstesnis savininkas ūkininkas Putramentas ir buvo svirne paslėpęs trispalvę. Įmanoma, kad statybininkai, suradę ją, tyliai pervežė kartu su rąstais ir įkurdino jau statomo namo pastogėje. Tikros vėliavos istorijos, matyt, nebesužinosime. Jeigu žmogus, ją paslėpęs, ar kas nors apie tai žinojęs dar būtų gyvi, prasineštų. Svarbiausia, kad suradome vėliavą, kad ji sulaukė nepriklausomos Lietuvos ir dar kartą parodė, jog tauta niekada nenustojo tikėti šalį būsiant nepriklausomą“, – pasakojo Z. Stankienė.
Prieš penkerius metus, aptikus radinį, žeberiškei, kuri yra Pajomančio kaimo bendruomenės pirmininkė, kilo idėja kaime įrengti muziejų ir ten laikyti vėliavą. Vėliau šios minties moteris atsisakė.
„Prisipažinsiu – keletą kartų valstybinių švenčių proga šią trispalvę net buvau iškėlusi prie namo. Maniau, kad jos savininkas, kur jis bebūtų, dabar yra laimingas – jo saugota vėliava vėl suplazdėjo laisvoje Lietuvoje. Vėliau nusprendžiau, kad gaila saulei ir vėjui atiduoti tiek išgyvenusią ir kažkieno taip brangintą relikviją. Pasiūliau Tverų gimnazijos muziejaus darbuotojai Irenai Liškuvienei paimti ją į mokyklos muziejų. Prieš patekdama ten, trispalvė dar kartą buvo iškelta į viešumą – pašventinta bažnyčioje“, – džiaugėsi žeberiškė.
