„Ant aukšto deimantinio kalno / Žydi daug gražių gėlių, / Norėčiau vieną tau nuskinti, / Bet kad pasiekti negaliu…“ – tokiomis eilėmis pradėjo pirmąjį laišką, skirtą nepažįstamai merginai, armijoje tarnavęs kareivis Robertas Sidabras. Romantiški žodžiai sujaudino septyniolikmetės Vidos Petrylaitės širdį, ir ji ilgai nedvejodama sėdo rašyti atsakymo. Jaunų žmonių svajonės didelės ir spalvotos, bet kažin ar anuomet, 1961-ųjų rudenį, nors vienas iš jųdviejų galėjo įsivaizduoti, kad susitiks ir patiks vienas kitam, kad kartu nueis ilgą gyvenimo kelią ir, susikibę už rankų, įkops į aukštą deimantinį santuokos kalną.
„Ir taip aš tapau Sidabriene…“
„1964 metų vasario 8 dieną, penkiolika minučių po antros valandos, Telšiuose, Vyskupų rūmuose, aš tapau Sidabriene“, – taip prasidėjo mūsų pokalbis su bendro gyvenimo 60-metį atšventusiais Vida ir Robertu Sidabrais. „Iš karto po mūsų vienas kitam „taip“ tarė mano draugė Julijona ir Roberto draugas Jonas, kurie taip pat susipažino laiškais“, – tęsė pasakojimą moteris, ir mes supratome, kad išgirsime nuostabią meilės istoriją.
Vidos adresą tarnybos draugui Robertui davė buvęs merginos bendraklasis Stasys. Netrukus susirašinėti ėmė ir jųdviejų draugai Julijona ir Jonas.
Posmas po posmo, žodis po žodžio, ir jaunuolių jausmai sušilo. Nenuvylė ir pirmoji nuotrauka. Pamačiusi, kaip atrodo jai rašantis vaikinas, Vida pagalvojo: „Visai neprastas tas kareivukas.“ Ramybės nedavė tik pavardė – Sidabras… Gana ilgą laiką buvo tikra, kad ji išgalvota.
Daugiau nei dvejus metus skriejo laiškai iš Telšių, kur tuo metu pas dėdienę gyveno ir kavinėje dirbo Vida, į Juodosios jūros pakrantėje esantį saulėtąjį Krymą. Visi jie išsaugoti iki šiol – popierius pageltęs, lapai sudilę, bet žodžiai, per atstumą supynę jųdviejų jausmus, išlikę visi iki vieno. Jų stiprių būta – baigęs tarnybą Robertas pirmiausia skubėjo ne į namus, o pas jo laukiančią, dar nematytą, bet širdimi jau pažįstamą ir savą merginą.
Vestuves iškėlė tą pačią dieną kaip ir draugai
Pirmą kartą jaunuoliai vienas kitą pamatė 1963 metų gruodžio 13 dieną, o po trijų savaičių, sausio 6-ąją, per trečią susitikimą, nunešė pareiškimus santuokai įregistruoti.
„Gal ir nebūtume taip skubėję, bet draugai nutarė tuoktis. Julijona sugalvojo, kad šauniai atrodytų, jeigu ir mes tą pačią dieną žiedus sumainytume. Buvau jauna, tik devyniolikos metų. Neįsivaizdavau santuokinio gyvenimo ir nekankinau savęs klausimu: myliu ar nemyliu. Užteko to, kad vienas kitam patikome. Vestuvių dieną vilkėjau dėdienės pasiūtą baltą suknelę ir skolintą „veliumą“, o Robertas pasipuošė iš skolintų pinigų pirktu kostiumu. Vienas kitam užmovėme iš kapeikų nukaldintus žiedus – svarbiausia buvo susituokti“, – į bendro gyvenimo pradžios šventę mus nukėlė sukaktuvininkų prisiminimai.
Po santuokos ceremonijos jaunavedžių poros grįžo į Tverus, kur gyveno abiejų merginų tėvai. Julijona ir Jonas išskubėjo švęsti savo tuoktuvių, o Robertas su Vida pirmiausia – „šliubo“ imti. „Pasisekė mums. Tą vakarą tuokėsi viena iš chorisčių, tad Tverų bažnyčia buvo labai išpuošta – vainikai nupinti, kilimas paklotas. Žengėme juo kaip tikri karaliai“, – juokėsi Sidabrai.
Į naują gyvenimą jaunamartė atsinešė laiškus ir šv. Barboros paveikslą
Su seneliais augusi ir nelengvą vaikystę turėjusi Vida į naują, daug šviesesnį savo gyvenimo etapą atsinešė visus mylimojo laiškus ir šv. Barboros paveikslą. Ne tik todėl, kad bažnyčioje ji krikštyta Barboros vardu.
„1944 metų rugsėjo 6-ąją Tverai buvo bombarduojami. Nėščia mano mama su artimaisiais pasislėpė sodyboje išraustame apkase. Ten ir prasidėjo sąrėmiai. Gimiau apkasuose, šalia šv. paveikslo, kurį kaip apsaugą išbėgdamos iš namų pasiėmė šeimos moterys. Deja, jis apsaugojo ne visas. Iškišusi galvą pažiūrėti, ar tebestovi namas, tądien žuvo mano prosenelė. Vaikystėje senelė nuolat primindavo, kad šv. Barbora išsaugojo man gyvybę“, – rodydama brangią relikviją pasakojo Vida.
Pirmieji bendro gyvenimo kelio kilometrai ėjo per Telšius
Sunkesni buvo tik keleri pirmieji poros santuokos metai. Jaunamartė įstojo mokytis virėjo profesijos, o vyras dirbo vairuotoju. Po to atėjo Roberto eilė – jis ketverius metus siekė mechaniko diplomo Rietavo žemės ūkio technikume. Dar besimokydamas sulaukė kvietimo dirbti Ventos tarybiniame ūkyje, tad pora persikėlė į Mažeikių rajoną. Tik metus išbuvo ten – Vida labai ilgėjosi Telšių. Ir tinkama proga grįžti į juos pasitaikė – pažįstamas pasiūlė Robertui vairuotojo darbą milicijoje. Po pusės metų nauja karjeros galimybė – ir jis jau kelių inspektorius. Jauna moteris savo profesinius įgūdžius tobulino dirbdama garsiame Telšiuose „Germanto“ restorane.
Prisimindama Žemaitijos sostinėje praleistus metus V. Sidabrienė pasakojo: „Nebuvo labai lengva. Dukrai buvo vos dvidešimt dienų, kai manęs paprašė grįžti į darbą. Pinigų reikėjo, gyventi geriau norėjome, tad ilgai nesvarstėme. Mažylę prižiūrėjome pakaitomis – Robertas grįždavo iš naktinio budėjimo, aš išeidavau į darbą. Susitikdavome ant slenksčio, vienas kitam viską susakydavome. Mano vyras dirbo visus darbus, neskirstė jų į moteriškus ar vyriškus. Gal todėl buitis mūsų ir neprislėgė. Vėliau susiradome auklę ir pasidarė lengviau.“
Šeimos gyvenimo geografiją sudėliojo vyro karjera
Klausydamiesi Sidabrų pasakojimo, supratome, kad visą jų šeimos gyvenimo geografiją sudėliojo Roberto karjera. Šeima kėlėsi gyventi ten, kur jis buvo kviečiamas ar skiriamas dirbti.
1970-aisiais sutuoktiniai su dviem dukrelėmis įsikūrė Šilalėje. R. Sidabras čia ėjo vyresniojo inspektoriaus pareigas. Dirbdamas įstojo mokytis ir sėkmingai baigė aukštąją milicijos mokyklą. Jo žmona Šilalėje vadovavo restorano „Medvėgalis“ virtuvei. „Įdomūs buvo laikai, – prisiminė moteris. – Darbe teko ruošti vaišes patiems aukščiausiems partijos funkcionieriams, bendrauti su žymiausiais dainininkais, sportininkais. Anuomet visus garbingus svečius rajono valdžia būtinai į restoraną vesdavosi.“
Iš Šilalės R. Sidabras buvo paskirtas viešosios milicijos komisaru į Gargždus. Kol vyras Gargžduose viršininkavo, Vida sėkmingai darbavosi maitinimo ir prekybos tinkle Vydmantuose. Robertas karjerą baigė jau kaip laisvos Lietuvos policijos pareigūnas. Į užtarnautą poilsį išėjo 1993 metais.
Atsikėlė gyventi arčiau dukrų – į Aleksandravą
Dar po trejų metų namą, pasistatytą Vydmantuose, sutuoktiniai paliko sūnui Robertui, o patys persikėlė gyventi į Aleksandravą, kad būtų arčiau dukterų. Iš karto ėmėsi verslo – viename iš namo kambarių įrengė nuosavą parduotuvę. Joje dirbdama pensinio amžiaus sulaukė ir keleriais metais už vyrą jaunesnė Vida. Vėliau įmonę tėvai perdavė dukrai Vilmai, kuri versle sukasi iki šiol.
Netoliese, Plungėje, gyvena ir vidurinioji Sidabrų dukra Rasa. Ji – pedagogė, dirba Senamiesčio mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
Deimantiniai jaunavedžiai skaičiuoja turintys devynis anūkus ir dešimt proanūkių.
„Robertas man ne tik vyras, jis – mano draugas“
Nėra namų be dūmų. Kilo jie ir iš Sidabrų šeimos kamino. Vida prisipažino esanti mėgėja kartais paburbėti, bet tuo jos pyktis ir baigiasi. Robertas ramesnis – geriau patylės, nei ginčysis. Pora sakė niekada vienas į kitą žaibų nesvaidę ir apie skyrybas negalvoję. Nepažįstamas jiems ir pavydas.
„Abiejų darbai buvo tokie, kad pagundų netrūko. Bet juk reikia proto turėti. Privalėjome pasitikėti vienas kitu, o ir laiko priekaištams ar įtarinėjimams neturėjome. Mums pasisekė – esame artimos sielos, turime panašius pomėgius, panašias gyvenimo vertybes. Robertas man ne tik vyras, jis – mano draugas. Koks buvo romantikas, toks ir liko – niekada neužmiršdavo manęs dovanomis palepinti“, – atviravo moteris.
Muzikantas iš prigimties
Ne vien darbu gyveno Sidabrai – turėjo daug draugų, mėgo keliauti. Kartu lankėsi Užkarpatėje, Ukrainoje, Minske, Maskvoje. Dėl to, kad visada buvo linksmi ir bendraujantys, nuolat sulaukdavo draugų ir pažįstamų prašymų piršliauti vestuvėse. Per gyvenimą yra sutuokę trisdešimt tris poras jaunavedžių.
Vyras groja smuiku, akordeonu ir elektriniais klavišiniais instrumentais. Jis muzikantas iš prigimties. Dar gimtajame Bugenių kaime (Mažeikių rajonas) būdamas paauglys subūrė draugų kapelą ir iki pašauktas tarnauti armijoje grojo šokiuose, vakaronėse, krikštynose, vestuvėse.
Apsigyvenęs Aleksandrave, Robertas aktyviai įsijungė į bendruomenės veiklą – subūrė ir vadovavo ansambliui „Dainuojančios bitės“, vaidino „Ryšulio“ teatre.
Deimantiniai jaunavedžiai kaip karaliai puotavo rūmuose
„Robertas dovanojo man ne tik išskirtinę pavardę, bet ir linksmą, gražų gyvenimą. Mokėjome gerbti vienas kitą, negadinome nervų dėl smulkmenų, gal todėl šiandien vis dar esame energingi ir sveiki, galime būti kartu su artimaisiais ir džiaugtis sulaukę deimantinių vestuvių“, – džiaugėsi jai tekusia laime moteris.
R. Sidabrui jau aštuoniasdešimt dveji, jo žmona aštuoniasdešimtmetį švęs vasarą. Būtent tada planuojamas didesnis giminės susiėjimas. Savo santuokos 60-metyje deimantinė pora buvo tik svečiai. Šventę šeimai organizavo vaikai, o jaunavedžiams liko mėgautis malonumais – vaikštinėti po žiemos sodą, pozuoti nuotraukoms ir kaip tikriems karaliams puotauti rūmų kavinėje surengtoje vakarienėje.
kaip gražu.. tokias „relikvijas” jau tik saugot ir tausot.. 🙂 papir.lt